VELIČKA (skaito). „Praūžusio karo kraujas pagimdė ant mūsų žemės rutulio naujus padarus, be dvasinės kultūros, be dieviškos sielos, be saulėto rytojaus svajonių, per skriaudas, per apgavystes, per melą siekiančius medžiaginio lobio...“ Girdi? Vadinasi – pinigų.
ŠEREIKA. O kas tau neleidžia jų siekti? Juk rankos, tur būt, nesurištos, jeigu rašai!
VELIČKA (skaito) „... spekuliuojančius dvasios milžinų dangiškomis idejomis, tėvynės meile, socializmu...“
ŠEREIKA. Ach, kad tu nesulauktum!
VELIČKA. Nekliudyk! (Skaito.) „... Prekiaujančius savo ir kitų sąžine, apgaudinėjančius vargstančias mases, norėdami papuošti savo elgetiškas sielas švelniais drabužiais, spindančiais brilijantais...“
ŠEREIKA. Į kalėjimą jį už tokius žodžius!
VELIČKA (skaito) „... kalančius prie kryžiaus senai nukryžiuotąjį savo Dievą ir tuo pat metu besislapstančius po to paties kryžiaus ženklu, kad nugalėtų savo priešą, kad apgautų savo artimą...“
ŠEREIKA. Bedievis!
VELIČKA (mesdamas knygą žemėn, kuri nukrinta tiesiog po kojų Onos įleidžiamam Labučiui). Eretikas! Anarchistas! Kramolnikas!
13
LABUTIS (stovi lyg įsigandęs, lyg nusiminęs). Atsiprašau, gerbiamieji... Kaip aš turiu visa tai suprasti?
ŠEREIKA. Į kalėjimą tokį žmogų!
ONA. Vardan Dievo Tėvo... Gi juk čia ponas Labutis... Mūsų mokytojas... Toks geras žmogus... (Labučiui.) Prašom ponas sėsti. Jie nerimtai. Dievaži, nerimtai, o taip sau, tik šposus krečia. Ir mane šiandie išgąsdino...
LABUTIS (pakelia nuo žemės knygą ir, kažkaip garbingai ją laikydamas ir maloniai šypsodamasis, pažiūri čia į Veličką, čia į Šereiką). Knygos negalima mėtyti. Kiekviena knyga yra žmogaus širdies balsas. Buvo laikai, kad mes, slaptai gabendami rašytą žodį per sieną, pridengdavome jį savo kūnu, aukodavome už jį savo gyvastį... Juk dar ir tamsta, ponas Velička, vieną sykį buvai areštavęs mane už lietuvišką knygą...
VELIČKA (sumišęs). Man buvo įsakyta, ponas Labuti. Aš tarnavau.
ONA. O, ponas Velička ir prie ruskio buvo ne mažas ponas. Kaipgi. Ir aš primenu. Vieną sykį atsibaladojo į mūsų kaimą su stražnikų pulku ir kad ėmė rėkti: „Ei, vy sukinty dieti, prokliatyja buntauščiki!..“
VELIČKA (piktai). Meluoji, merga!
ONA (išsigandusi). O Jėzus Marija!.. (Atsipeikėjusi.) – Fu, koks ponas patriotas juokdarys... Dievaži, tik gąsdina ir gąsdina visus...
LABUTIS. Žinoma, tamsta tuomet buvai jaunas, nieko nesupratai, kad mums gimta kalba rašytas žodis yra labai brangus. – O, knyga šventas daiktas...
ŠEREIKA. Švogeri, bet toj knygoj tokių baisenybių prirašyta, kad ohoho! Mes čia tik truputį paskaitėme ir tai nebeiškentėme...
ONA (Šereikai). Tai jau, ponas visų direktoriau, toji knyga, tur būt, bus kokių nors bedievių surašyta?
LABUTIS (pavartęs knygą). Kokios čia baisenybės! Aš jau esu skaitęs šitą knygą. Joj labai gražių dalykų yra. Juk dar ne labai seni laikai, kada, jeigu kas nors parašydavo arba pasakydavo, kad ne saulė sukasi, o žemė, tai tokį drąsuolį degindavo ant laužo...
ONA (nustebusi). Ant laužo? Gyvą žmogų?! Na jau, ponas mokytojau, čia tai jau, tur būt, tamsta būsi nukalbėjęs...
LABUTIS. Nė truputėlio, Ona.
ONA. Tik koki bedieviai galėjo taip daryti! Dievaži!
LABUTIS. Taip ir dabar, nors ir šioj knygoj. Jūs sakote – baisenybės, o man rodosi, kad čia šventa tiesa pasakyta. Juk, kai apsidairai žmogus, iš tikrųjų pamatai, kad niekur niekam šventa nebeliko – tiek visuomenės gyvenime, tiek bažnyčioj, tiek ir toj pačioj šeimynoj... O, mes kitaip gyvenome, kitaip...
ONA. Kas tiesa tai tiesa, ponas mokytojau. Būdavo, jeigu jau suriša bažnyčioj, tai iki mirties... O dabar... (Pažiūri į Veličką.)
LABUTIS. Juk ir tuomet, argi reikėjo deginti tuos žmones, kurie tvirtindavo, kad ne saulė, o žemė sukasi? Jeigu jie nori, tegu jiems žemė sukasi, o jūs sau manykite, kad saulė. Ką čia kam kenkia?
ONA. Maniškai, ponas mokytojau, geriausiai būtų, kad niekas be reikalo nesisuktų. Dievaži, ponas mokytojau...
LABUTIS (juokiasi). Na, matai, kokia ji galvočius.
ONA. Juk pinigų nereikia mokėti už žodį. Paimi, kas ant seilės užeina, ir pasakai. Didelio čia proto reikia?
(Prie durų pasirodo Šereikienė.)
14
ŠEREIKIENĖ. Ona, aš tau liepiau prašyti ponus vakarieniauti! Ach, kokia tu...
ŠEREIKA. Mes čia, Liuba, mat užsikalbėjome.
ONA. Kas apie ką sukasi ir kas nesisuka.
ŠEREIKIENĖ. Ką?
LABUTIS (eina prie Šereikienės). Labas, ponia.
ŠEREIKIENĖ. A, ponas mokytojas...
LABUTIS. Ejau pro šalį ir užbėgau.
ŠEREIKIENĖ. Labai malonu. Prašau, ponai, į valgomąjį! (Visi eina.)
ONA (sulaiko Šereiką). Ponai!
ŠEREIKA (staptelėjęs). Ką!
ONA. Aš del tų pinigų...
ŠEREIKA. Sakiau – duosiu. (Išeina.)
ONA (likusi viena). Saulė sukasi, žemė sukasi. Kalbėkite sau sveiki. Taip aš ir patikėsiu... Ot ponai tai sukasi apie ponias, kaip gaidžiai. – Ach, Viešpatie, atleisk mums visiems mūsų kaltes ir nusidėjimus... (Atsisėda ir kažką valgo.)
ŠEREIKIENĖ (tarpdury). Ona! Greičiau!
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kodėl Velička piktinasi knyga „Rytojaus išvakarės“, nors pats tos knygos neskaitė? Ką perskaitytos ištraukos pasako apie jį ir Šereiką?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Velička prisipažįsta: „Aš tik girdėjau apie ją“, bet vadina ją „pasmerkta, prakeikta“, nes ji „drįsta pulti mūsų visuomenės tvarką“. Garsiai skaitydamas jis pats perskaito savo portretą: knygoje rašoma apie žmones, kurie „per melą“ siekia „medžiaginio lobio“, spekuliuoja „tėvynės meile“ ir slepiasi „po to paties kryžiaus ženklu“. Taip elgiasi ir jis, ir Šereika, kuris ką tik gyrėsi uždirbęs tūkstančius ir pirko paveikslus patriotiškumui parodyti. Todėl jų pyktis juokingas: jie piktinasi tiesa apie save.
Rašiniui: Melas ir tiesaSatyra
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.