LABUTIS. Taip ir dabar, nors ir šioj knygoj. Jūs sakote – baisenybės, o man rodosi, kad čia šventa tiesa pasakyta. Juk, kai apsidairai žmogus, iš tikrųjų pamatai, kad niekur niekam šventa nebeliko – tiek visuomenės gyvenime, tiek bažnyčioj, tiek ir toj pačioj šeimynoj... O, mes kitaip gyvenome, kitaip...
ONA. Kas tiesa tai tiesa, ponas mokytojau. Būdavo, jeigu jau suriša bažnyčioj, tai iki mirties... O dabar... (Pažiūri į Veličką.)
LABUTIS. Juk ir tuomet, argi reikėjo deginti tuos žmones, kurie tvirtindavo, kad ne saulė, o žemė sukasi? Jeigu jie nori, tegu jiems žemė sukasi, o jūs sau manykite, kad saulė. Ką čia kam kenkia?
ONA. Maniškai, ponas mokytojau, geriausiai būtų, kad niekas be reikalo nesisuktų. Dievaži, ponas mokytojau...
LABUTIS (juokiasi). Na, matai, kokia ji galvočius.
ONA. Juk pinigų nereikia mokėti už žodį. Paimi, kas ant seilės užeina, ir pasakai. Didelio čia proto reikia?
(Prie durų pasirodo Šereikienė.)
14
ŠEREIKIENĖ. Ona, aš tau liepiau prašyti ponus vakarieniauti! Ach, kokia tu...
ŠEREIKA. Mes čia, Liuba, mat užsikalbėjome.
ONA. Kas apie ką sukasi ir kas nesisuka.
ŠEREIKIENĖ. Ką?
LABUTIS (eina prie Šereikienės). Labas, ponia.
ŠEREIKIENĖ. A, ponas mokytojas...
LABUTIS. Ejau pro šalį ir užbėgau.
ŠEREIKIENĖ. Labai malonu. Prašau, ponai, į valgomąjį! (Visi eina.)
ONA (sulaiko Šereiką). Ponai!
ŠEREIKA (staptelėjęs). Ką!
ONA. Aš del tų pinigų...
ŠEREIKA. Sakiau – duosiu. (Išeina.)
ONA (likusi viena). Saulė sukasi, žemė sukasi. Kalbėkite sau sveiki. Taip aš ir patikėsiu... Ot ponai tai sukasi apie ponias, kaip gaidžiai. – Ach, Viešpatie, atleisk mums visiems mūsų kaltes ir nusidėjimus... (Atsisėda ir kažką valgo.)
ŠEREIKIENĖ (tarpdury). Ona! Greičiau!
ONA (sėdėdama). Einu, einu. Visą laiką tik – Ona, Ona! Rodosi, kad dega kas... (Eina į valgomąjį.)
Antras veiksmas
Šereikos kabinetas. Ant sienos kaba Šereikienės pakabintas kunigaikščio paveikslas, o po juo – nedidelis krucifiksas.
1
ŠEREIKA (sėdi už stalo ir kažką rašo; sučirška telefono skambutis). Klausau. Aš šiandie neateisiu į departamentą. Taip, taip! Ėė, sergu. Ministeris bus? Na, tai aš ateisiu. Būtinai ateisiu. O kelintą valandą? Apie dvyliktą? Na, tai aš apie pusę dvyliktos būsiu. Ėė... Taip, taip... Būtinai, būtinai ateisiu! (Padeda triubelę ir pažiūri į laikrodį.) Ė, kad jį kur tą ministerį! Didelis mat man ponas! (Paspaudžia skambutį ir vėl imasi darbo.)
(Įeina Ona.)
ONA. Ponas skambinai?
ŠEREIKA. Aš. Paprašyk čia ponią.
ONA. Ponia direktorienė išburzgėjo pasivažinėti. Sako – galvą skauda.
ŠEREIKA. O panelė?
ONA. Panelė savo kambary. Skaito.
ŠEREIKA. Skaito? Ji vis skaito ir skaito...
ONA (tupčiodama). Žinai, ponas, nors man ir labai nesmagu, bet aš vis delto ponui pasakysiu. Tik nežinau, kaip čia man pradėti... Dievaži...
ŠEREIKA. Palauk. Tašką pastatysiu. – Na, ką tu man nori pasakyti?
ONA. Kad aš jau net nebežinau. Nei šis, nei tas. Dievaži...
ŠEREIKA. Na, ką tu tokia nedrąsi? Eikš arčiau!
ONA (prieina prie jo). Iš tikrųjų. Jeigu ne ponas būtum davęs...
ŠEREIKA (įgniba jai į veidą). Ėė... Na!
ONA. Net gėda žmogui pasakyti.
ŠEREIKA. O tu, ėė, imk ir nusispiauk ant gėdos. Juk aš tau kaip tėvas...
ONA. Hy-y... Taigi ir aš taip manau.
ŠEREIKA. Pridabojai?
ONA. Ne. Aš del tos šimtinės, kurią man ponas anadie dovanojai... (Išsiima skepetaitėn susuktą šimtinę.)
ŠEREIKA. Šimtinės? O ką?
ONA. Jos niekas neima. Dievaži, niekas...
ŠEREIKA (piktai). Tai tu taip pinigus taupai! Jeigu aš būčiau žinojęs, tiek tu būtum ir mačiusi iš manęs pinigą...
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.