Patriotai23 psl. · apie 5 min.
Antras veiksmas29% kūrinio
23 psl.

Šereikos kabinetas. Ant sienos kaba Šereikienės pakabintas kunigaikščio paveikslas, o po juo – nedidelis krucifiksas.

1

ŠEREIKA (sėdi už stalo ir kažką rašo; sučirška telefono skambutis). Klausau. Aš šiandie neateisiu į departamentą. Taip, taip! Ėė, sergu. Ministeris bus? Na, tai aš ateisiu. Būtinai ateisiu. O kelintą valandą? Apie dvyliktą? Na, tai aš apie pusę dvyliktos būsiu. Ėė... Taip, taip... Būtinai, būtinai ateisiu! (Padeda triubelę ir pažiūri į laikrodį.) Ė, kad jį kur tą ministerį! Didelis mat man ponas! (Paspaudžia skambutį ir vėl imasi darbo.)

(Įeina Ona.)

ONA. Ponas skambinai?

ŠEREIKA. Aš. Paprašyk čia ponią.

ONA. Ponia direktorienė išburzgėjo pasivažinėti. Sako – galvą skauda.

ŠEREIKA. O panelė?

ONA. Panelė savo kambary. Skaito.

ŠEREIKA. Skaito? Ji vis skaito ir skaito...

ONA (tupčiodama). Žinai, ponas, nors man ir labai nesmagu, bet aš vis delto ponui pasakysiu. Tik nežinau, kaip čia man pradėti... Dievaži...

ŠEREIKA. Palauk. Tašką pastatysiu. – Na, ką tu man nori pasakyti?

ONA. Kad aš jau net nebežinau. Nei šis, nei tas. Dievaži...

ŠEREIKA. Na, ką tu tokia nedrąsi? Eikš arčiau!

ONA (prieina prie jo). Iš tikrųjų. Jeigu ne ponas būtum davęs...

ŠEREIKA (įgniba jai į veidą). Ėė... Na!

ONA. Net gėda žmogui pasakyti.

ŠEREIKA. O tu, ėė, imk ir nusispiauk ant gėdos. Juk aš tau kaip tėvas...

ONA. Hy-y... Taigi ir aš taip manau.

ŠEREIKA. Pridabojai?

ONA. Ne. Aš del tos šimtinės, kurią man ponas anadie dovanojai... (Išsiima skepetaitėn susuktą šimtinę.)

ŠEREIKA. Šimtinės? O ką?

ONA. Jos niekas neima. Dievaži, niekas...

ŠEREIKA (piktai). Tai tu taip pinigus taupai! Jeigu aš būčiau žinojęs, tiek tu būtum ir mačiusi iš manęs pinigą...

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.