VELIČKA (skaito). „Praūžusio karo kraujas pagimdė ant mūsų žemės rutulio naujus padarus, be dvasinės kultūros, be dieviškos sielos, be saulėto rytojaus svajonių, per skriaudas, per apgavystes, per melą siekiančius medžiaginio lobio...“ Girdi? Vadinasi – pinigų.
ŠEREIKA. O kas tau neleidžia jų siekti? Juk rankos, tur būt, nesurištos, jeigu rašai!
VELIČKA (skaito) „... spekuliuojančius dvasios milžinų dangiškomis idejomis, tėvynės meile, socializmu...“
ŠEREIKA. Ach, kad tu nesulauktum!
VELIČKA. Nekliudyk! (Skaito.) „... Prekiaujančius savo ir kitų sąžine, apgaudinėjančius vargstančias mases, norėdami papuošti savo elgetiškas sielas švelniais drabužiais, spindančiais brilijantais...“
ŠEREIKA. Į kalėjimą jį už tokius žodžius!
VELIČKA (skaito) „... kalančius prie kryžiaus senai nukryžiuotąjį savo Dievą ir tuo pat metu besislapstančius po to paties kryžiaus ženklu, kad nugalėtų savo priešą, kad apgautų savo artimą...“
ŠEREIKA. Bedievis!
VELIČKA (mesdamas knygą žemėn, kuri nukrinta tiesiog po kojų Onos įleidžiamam Labučiui). Eretikas! Anarchistas! Kramolnikas!
13
LABUTIS (stovi lyg įsigandęs, lyg nusiminęs). Atsiprašau, gerbiamieji... Kaip aš turiu visa tai suprasti?
ŠEREIKA. Į kalėjimą tokį žmogų!
ONA. Vardan Dievo Tėvo... Gi juk čia ponas Labutis... Mūsų mokytojas... Toks geras žmogus... (Labučiui.) Prašom ponas sėsti. Jie nerimtai. Dievaži, nerimtai, o taip sau, tik šposus krečia. Ir mane šiandie išgąsdino...
LABUTIS (pakelia nuo žemės knygą ir, kažkaip garbingai ją laikydamas ir maloniai šypsodamasis, pažiūri čia į Veličką, čia į Šereiką). Knygos negalima mėtyti. Kiekviena knyga yra žmogaus širdies balsas. Buvo laikai, kad mes, slaptai gabendami rašytą žodį per sieną, pridengdavome jį savo kūnu, aukodavome už jį savo gyvastį... Juk dar ir tamsta, ponas Velička, vieną sykį buvai areštavęs mane už lietuvišką knygą...
VELIČKA (sumišęs). Man buvo įsakyta, ponas Labuti. Aš tarnavau.
ONA. O, ponas Velička ir prie ruskio buvo ne mažas ponas. Kaipgi. Ir aš primenu. Vieną sykį atsibaladojo į mūsų kaimą su stražnikų pulku ir kad ėmė rėkti: „Ei, vy sukinty dieti, prokliatyja buntauščiki!..“
VELIČKA (piktai). Meluoji, merga!
ONA (išsigandusi). O Jėzus Marija!.. (Atsipeikėjusi.) – Fu, koks ponas patriotas juokdarys... Dievaži, tik gąsdina ir gąsdina visus...
LABUTIS. Žinoma, tamsta tuomet buvai jaunas, nieko nesupratai, kad mums gimta kalba rašytas žodis yra labai brangus. – O, knyga šventas daiktas...
ŠEREIKA. Švogeri, bet toj knygoj tokių baisenybių prirašyta, kad ohoho! Mes čia tik truputį paskaitėme ir tai nebeiškentėme...
ONA (Šereikai). Tai jau, ponas visų direktoriau, toji knyga, tur būt, bus kokių nors bedievių surašyta?
LABUTIS (pavartęs knygą). Kokios čia baisenybės! Aš jau esu skaitęs šitą knygą. Joj labai gražių dalykų yra. Juk dar ne labai seni laikai, kada, jeigu kas nors parašydavo arba pasakydavo, kad ne saulė sukasi, o žemė, tai tokį drąsuolį degindavo ant laužo...
ONA (nustebusi). Ant laužo? Gyvą žmogų?! Na jau, ponas mokytojau, čia tai jau, tur būt, tamsta būsi nukalbėjęs...
LABUTIS. Nė truputėlio, Ona.
ONA. Tik koki bedieviai galėjo taip daryti! Dievaži!
LABUTIS. Taip ir dabar, nors ir šioj knygoj. Jūs sakote – baisenybės, o man rodosi, kad čia šventa tiesa pasakyta. Juk, kai apsidairai žmogus, iš tikrųjų pamatai, kad niekur niekam šventa nebeliko – tiek visuomenės gyvenime, tiek bažnyčioj, tiek ir toj pačioj šeimynoj... O, mes kitaip gyvenome, kitaip...
ONA. Kas tiesa tai tiesa, ponas mokytojau. Būdavo, jeigu jau suriša bažnyčioj, tai iki mirties... O dabar... (Pažiūri į Veličką.)
LABUTIS. Juk ir tuomet, argi reikėjo deginti tuos žmones, kurie tvirtindavo, kad ne saulė, o žemė sukasi? Jeigu jie nori, tegu jiems žemė sukasi, o jūs sau manykite, kad saulė. Ką čia kam kenkia?
ONA. Maniškai, ponas mokytojau, geriausiai būtų, kad niekas be reikalo nesisuktų. Dievaži, ponas mokytojau...
LABUTIS (juokiasi). Na, matai, kokia ji galvočius.
ONA. Juk pinigų nereikia mokėti už žodį. Paimi, kas ant seilės užeina, ir pasakai. Didelio čia proto reikia?
(Prie durų pasirodo Šereikienė.)
14
ŠEREIKIENĖ. Ona, aš tau liepiau prašyti ponus vakarieniauti! Ach, kokia tu...
ŠEREIKA. Mes čia, Liuba, mat užsikalbėjome.
ONA. Kas apie ką sukasi ir kas nesisuka.
ŠEREIKIENĖ. Ką?
LABUTIS (eina prie Šereikienės). Labas, ponia.
ŠEREIKIENĖ. A, ponas mokytojas...
LABUTIS. Ejau pro šalį ir užbėgau.
ŠEREIKIENĖ. Labai malonu. Prašau, ponai, į valgomąjį! (Visi eina.)
ONA (sulaiko Šereiką). Ponai!
ŠEREIKA (staptelėjęs). Ką!
ONA. Aš del tų pinigų...
ŠEREIKA. Sakiau – duosiu. (Išeina.)
ONA (likusi viena). Saulė sukasi, žemė sukasi. Kalbėkite sau sveiki. Taip aš ir patikėsiu... Ot ponai tai sukasi apie ponias, kaip gaidžiai. – Ach, Viešpatie, atleisk mums visiems mūsų kaltes ir nusidėjimus... (Atsisėda ir kažką valgo.)
ŠEREIKIENĖ (tarpdury). Ona! Greičiau!
ONA (sėdėdama). Einu, einu. Visą laiką tik – Ona, Ona! Rodosi, kad dega kas... (Eina į valgomąjį.)
Antras veiksmas
Šereikos kabinetas. Ant sienos kaba Šereikienės pakabintas kunigaikščio paveikslas, o po juo – nedidelis krucifiksas.
1
ŠEREIKA (sėdi už stalo ir kažką rašo; sučirška telefono skambutis). Klausau. Aš šiandie neateisiu į departamentą. Taip, taip! Ėė, sergu. Ministeris bus? Na, tai aš ateisiu. Būtinai ateisiu. O kelintą valandą? Apie dvyliktą? Na, tai aš apie pusę dvyliktos būsiu. Ėė... Taip, taip... Būtinai, būtinai ateisiu! (Padeda triubelę ir pažiūri į laikrodį.) Ė, kad jį kur tą ministerį! Didelis mat man ponas! (Paspaudžia skambutį ir vėl imasi darbo.)
(Įeina Ona.)
ONA. Ponas skambinai?
ŠEREIKA. Aš. Paprašyk čia ponią.
ONA. Ponia direktorienė išburzgėjo pasivažinėti. Sako – galvą skauda.
ŠEREIKA. O panelė?
ONA. Panelė savo kambary. Skaito.
ŠEREIKA. Skaito? Ji vis skaito ir skaito...
ONA (tupčiodama). Žinai, ponas, nors man ir labai nesmagu, bet aš vis delto ponui pasakysiu. Tik nežinau, kaip čia man pradėti... Dievaži...
ŠEREIKA. Palauk. Tašką pastatysiu. – Na, ką tu man nori pasakyti?
ONA. Kad aš jau net nebežinau. Nei šis, nei tas. Dievaži...
ŠEREIKA. Na, ką tu tokia nedrąsi? Eikš arčiau!
ONA (prieina prie jo). Iš tikrųjų. Jeigu ne ponas būtum davęs...
ŠEREIKA (įgniba jai į veidą). Ėė... Na!
ONA. Net gėda žmogui pasakyti.
ŠEREIKA. O tu, ėė, imk ir nusispiauk ant gėdos. Juk aš tau kaip tėvas...
ONA. Hy-y... Taigi ir aš taip manau.
ŠEREIKA. Pridabojai?
ONA. Ne. Aš del tos šimtinės, kurią man ponas anadie dovanojai... (Išsiima skepetaitėn susuktą šimtinę.)
ŠEREIKA. Šimtinės? O ką?
ONA. Jos niekas neima. Dievaži, niekas...
ŠEREIKA (piktai). Tai tu taip pinigus taupai! Jeigu aš būčiau žinojęs, tiek tu būtum ir mačiusi iš manęs pinigą...
ONA. Aš tik iškeisti norėjau... Į sidabrinius... Bet visur, kur tik aš tą šimtinę pasiūliau, vis man atgal grąžino. Vienoj vietoj net pagrasė. Sako – policiją pašauksime.
ŠEREIKA. Tiesa?
ONA. Nė truputėlio nemeluoju. Nejau ponas mane apgaudinėtum?
ŠEREIKA. Ką tu čia, ėė, kalbi? Ar aš koks prigavikas. Tur būt man kas nors įkišo. Duokš, aš tau pamainysiu. (Paima iš jos šimtinę, o jai duoda kitą.)
ONA. Gal ponas sidabru man galėtum?
ŠEREIKA. Sidabru? Tu pati, ėė, sidabras...
ONA. Na, jau ponas visuoment juokais...
ŠEREIKA. Ar tau negerai, a? Tiek pinigų iš manęs gauni. Tik žiūrėk man! Budriai dairykis į visas puses! Ir jeigu tik ką nors pastebėsi...
ONA. Nebijok, ponai. Tuose dalykuose aš nekvailesnė už jūsų ponias. Kai bus laikas tai ir pasakysiu...
ŠEREIKA. Tai sakai – sidabru? (Duoda jai sidabriniais pinigais.)
ONA. Aš mat noriu susitaupyti. O ponui dar lengviau bus nešioti popieriniai.
(Įeina Šereikienė.)
2
ŠEREIKIENĖ. Tu dar namie, Napoleonai?
ŠEREIKA. Ėė, namie.
ŠEREIKIENĖ. Ką jūs čia veikiate?
ŠEREIKA. Ėė... Aš Oną siunčiu į krautuvę... Sigarų pristigau...
ONA (susigriebusi). Tai už visus ponui nupirkti?
ŠEREIKA. Nupirkti? – Ėė, taip, už visus. Tik, žiūrėk, kad gerus duotų!
ONA. Aš pasakysiu, kad ponui visų direktoriui, tai ir duos. (Šnairuodama į Šereikienę išeina.)
ŠEREIKA (sukdamasis apie Šereikienę). Anksti šiandie pakilai iš patalėlių? A?
ŠEREIKIENĖ. Negaliu miegoti. Visą laiką tas rautas galvoj. Niekaip negaliu sumanyti, kokią sau suknią pasisiūti.
ŠEREIKA. Ko čia daug galvoti? Pasiūk be rankovių, be priešakio, be užpakalio, be padalkų ir viskas bus gerai... Che che...
ŠEREIKIENĖ. Tu visuomet toks. Kiti vyrai savo žmonoms pataria, padeda, o tu... Ė, toks jau mano likimas...
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kodėl Velička piktinasi knyga „Rytojaus išvakarės“, nors pats tos knygos neskaitė? Ką perskaitytos ištraukos pasako apie jį ir Šereiką?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Velička prisipažįsta: „Aš tik girdėjau apie ją“, bet vadina ją „pasmerkta, prakeikta“, nes ji „drįsta pulti mūsų visuomenės tvarką“. Garsiai skaitydamas jis pats perskaito savo portretą: knygoje rašoma apie žmones, kurie „per melą“ siekia „medžiaginio lobio“, spekuliuoja „tėvynės meile“ ir slepiasi „po to paties kryžiaus ženklu“. Taip elgiasi ir jis, ir Šereika, kuris ką tik gyrėsi uždirbęs tūkstančius ir pirko paveikslus patriotiškumui parodyti. Todėl jų pyktis juokingas: jie piktinasi tiesa apie save.
Rašiniui: Melas ir tiesaSatyra
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.