Patriotai23-24 psl. · apie 5 min.
Antras veiksmas31% kūrinio
23 psl.

Šereikos kabinetas. Ant sienos kaba Šereikienės pakabintas kunigaikščio paveikslas, o po juo – nedidelis krucifiksas.

1

ŠEREIKA (sėdi už stalo ir kažką rašo; sučirška telefono skambutis). Klausau. Aš šiandie neateisiu į departamentą. Taip, taip! Ėė, sergu. Ministeris bus? Na, tai aš ateisiu. Būtinai ateisiu. O kelintą valandą? Apie dvyliktą? Na, tai aš apie pusę dvyliktos būsiu. Ėė... Taip, taip... Būtinai, būtinai ateisiu! (Padeda triubelę ir pažiūri į laikrodį.) Ė, kad jį kur tą ministerį! Didelis mat man ponas! (Paspaudžia skambutį ir vėl imasi darbo.)

(Įeina Ona.)

ONA. Ponas skambinai?

ŠEREIKA. Aš. Paprašyk čia ponią.

ONA. Ponia direktorienė išburzgėjo pasivažinėti. Sako – galvą skauda.

ŠEREIKA. O panelė?

ONA. Panelė savo kambary. Skaito.

ŠEREIKA. Skaito? Ji vis skaito ir skaito...

ONA (tupčiodama). Žinai, ponas, nors man ir labai nesmagu, bet aš vis delto ponui pasakysiu. Tik nežinau, kaip čia man pradėti... Dievaži...

ŠEREIKA. Palauk. Tašką pastatysiu. – Na, ką tu man nori pasakyti?

ONA. Kad aš jau net nebežinau. Nei šis, nei tas. Dievaži...

ŠEREIKA. Na, ką tu tokia nedrąsi? Eikš arčiau!

ONA (prieina prie jo). Iš tikrųjų. Jeigu ne ponas būtum davęs...

ŠEREIKA (įgniba jai į veidą). Ėė... Na!

ONA. Net gėda žmogui pasakyti.

ŠEREIKA. O tu, ėė, imk ir nusispiauk ant gėdos. Juk aš tau kaip tėvas...

ONA. Hy-y... Taigi ir aš taip manau.

ŠEREIKA. Pridabojai?

ONA. Ne. Aš del tos šimtinės, kurią man ponas anadie dovanojai... (Išsiima skepetaitėn susuktą šimtinę.)

ŠEREIKA. Šimtinės? O ką?

ONA. Jos niekas neima. Dievaži, niekas...

ŠEREIKA (piktai). Tai tu taip pinigus taupai! Jeigu aš būčiau žinojęs, tiek tu būtum ir mačiusi iš manęs pinigą...

24 psl.

ONA. Aš tik iškeisti norėjau... Į sidabrinius... Bet visur, kur tik aš tą šimtinę pasiūliau, vis man atgal grąžino. Vienoj vietoj net pagrasė. Sako – policiją pašauksime.

ŠEREIKA. Tiesa?

ONA. Nė truputėlio nemeluoju. Nejau ponas mane apgaudinėtum?

ŠEREIKA. Ką tu čia, ėė, kalbi? Ar aš koks prigavikas. Tur būt man kas nors įkišo. Duokš, aš tau pamainysiu. (Paima iš jos šimtinę, o jai duoda kitą.)

ONA. Gal ponas sidabru man galėtum?

ŠEREIKA. Sidabru? Tu pati, ėė, sidabras...

ONA. Na, jau ponas visuoment juokais...

ŠEREIKA. Ar tau negerai, a? Tiek pinigų iš manęs gauni. Tik žiūrėk man! Budriai dairykis į visas puses! Ir jeigu tik ką nors pastebėsi...

ONA. Nebijok, ponai. Tuose dalykuose aš nekvailesnė už jūsų ponias. Kai bus laikas tai ir pasakysiu...

ŠEREIKA. Tai sakai – sidabru? (Duoda jai sidabriniais pinigais.)

ONA. Aš mat noriu susitaupyti. O ponui dar lengviau bus nešioti popieriniai.

(Įeina Šereikienė.)

2

ŠEREIKIENĖ. Tu dar namie, Napoleonai?

ŠEREIKA. Ėė, namie.

ŠEREIKIENĖ. Ką jūs čia veikiate?

ŠEREIKA. Ėė... Aš Oną siunčiu į krautuvę... Sigarų pristigau...

ONA (susigriebusi). Tai už visus ponui nupirkti?

ŠEREIKA. Nupirkti? – Ėė, taip, už visus. Tik, žiūrėk, kad gerus duotų!

ONA. Aš pasakysiu, kad ponui visų direktoriui, tai ir duos. (Šnairuodama į Šereikienę išeina.)

ŠEREIKA (sukdamasis apie Šereikienę). Anksti šiandie pakilai iš patalėlių? A?

ŠEREIKIENĖ. Negaliu miegoti. Visą laiką tas rautas galvoj. Niekaip negaliu sumanyti, kokią sau suknią pasisiūti.

ŠEREIKA. Ko čia daug galvoti? Pasiūk be rankovių, be priešakio, be užpakalio, be padalkų ir viskas bus gerai... Che che...

ŠEREIKIENĖ. Tu visuomet toks. Kiti vyrai savo žmonoms pataria, padeda, o tu... Ė, toks jau mano likimas...

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.