ONA. Aš tik iškeisti norėjau... Į sidabrinius... Bet visur, kur tik aš tą šimtinę pasiūliau, vis man atgal grąžino. Vienoj vietoj net pagrasė. Sako – policiją pašauksime.
ŠEREIKA. Tiesa?
ONA. Nė truputėlio nemeluoju. Nejau ponas mane apgaudinėtum?
ŠEREIKA. Ką tu čia, ėė, kalbi? Ar aš koks prigavikas. Tur būt man kas nors įkišo. Duokš, aš tau pamainysiu. (Paima iš jos šimtinę, o jai duoda kitą.)
ONA. Gal ponas sidabru man galėtum?
ŠEREIKA. Sidabru? Tu pati, ėė, sidabras...
ONA. Na, jau ponas visuoment juokais...
ŠEREIKA. Ar tau negerai, a? Tiek pinigų iš manęs gauni. Tik žiūrėk man! Budriai dairykis į visas puses! Ir jeigu tik ką nors pastebėsi...
ONA. Nebijok, ponai. Tuose dalykuose aš nekvailesnė už jūsų ponias. Kai bus laikas tai ir pasakysiu...
ŠEREIKA. Tai sakai – sidabru? (Duoda jai sidabriniais pinigais.)
ONA. Aš mat noriu susitaupyti. O ponui dar lengviau bus nešioti popieriniai.
(Įeina Šereikienė.)
2
ŠEREIKIENĖ. Tu dar namie, Napoleonai?
ŠEREIKA. Ėė, namie.
ŠEREIKIENĖ. Ką jūs čia veikiate?
ŠEREIKA. Ėė... Aš Oną siunčiu į krautuvę... Sigarų pristigau...
ONA (susigriebusi). Tai už visus ponui nupirkti?
ŠEREIKA. Nupirkti? – Ėė, taip, už visus. Tik, žiūrėk, kad gerus duotų!
ONA. Aš pasakysiu, kad ponui visų direktoriui, tai ir duos. (Šnairuodama į Šereikienę išeina.)
ŠEREIKA (sukdamasis apie Šereikienę). Anksti šiandie pakilai iš patalėlių? A?
ŠEREIKIENĖ. Negaliu miegoti. Visą laiką tas rautas galvoj. Niekaip negaliu sumanyti, kokią sau suknią pasisiūti.
ŠEREIKA. Ko čia daug galvoti? Pasiūk be rankovių, be priešakio, be užpakalio, be padalkų ir viskas bus gerai... Che che...
ŠEREIKIENĖ. Tu visuomet toks. Kiti vyrai savo žmonoms pataria, padeda, o tu... Ė, toks jau mano likimas...
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.