ONA. Aš tik iškeisti norėjau... Į sidabrinius... Bet visur, kur tik aš tą šimtinę pasiūliau, vis man atgal grąžino. Vienoj vietoj net pagrasė. Sako – policiją pašauksime.
ŠEREIKA. Tiesa?
ONA. Nė truputėlio nemeluoju. Nejau ponas mane apgaudinėtum?
ŠEREIKA. Ką tu čia, ėė, kalbi? Ar aš koks prigavikas. Tur būt man kas nors įkišo. Duokš, aš tau pamainysiu. (Paima iš jos šimtinę, o jai duoda kitą.)
ONA. Gal ponas sidabru man galėtum?
ŠEREIKA. Sidabru? Tu pati, ėė, sidabras...
ONA. Na, jau ponas visuoment juokais...
ŠEREIKA. Ar tau negerai, a? Tiek pinigų iš manęs gauni. Tik žiūrėk man! Budriai dairykis į visas puses! Ir jeigu tik ką nors pastebėsi...
ONA. Nebijok, ponai. Tuose dalykuose aš nekvailesnė už jūsų ponias. Kai bus laikas tai ir pasakysiu...
ŠEREIKA. Tai sakai – sidabru? (Duoda jai sidabriniais pinigais.)
ONA. Aš mat noriu susitaupyti. O ponui dar lengviau bus nešioti popieriniai.
(Įeina Šereikienė.)
2
ŠEREIKIENĖ. Tu dar namie, Napoleonai?
ŠEREIKA. Ėė, namie.
ŠEREIKIENĖ. Ką jūs čia veikiate?
ŠEREIKA. Ėė... Aš Oną siunčiu į krautuvę... Sigarų pristigau...
ONA (susigriebusi). Tai už visus ponui nupirkti?
ŠEREIKA. Nupirkti? – Ėė, taip, už visus. Tik, žiūrėk, kad gerus duotų!
ONA. Aš pasakysiu, kad ponui visų direktoriui, tai ir duos. (Šnairuodama į Šereikienę išeina.)
ŠEREIKA (sukdamasis apie Šereikienę). Anksti šiandie pakilai iš patalėlių? A?
ŠEREIKIENĖ. Negaliu miegoti. Visą laiką tas rautas galvoj. Niekaip negaliu sumanyti, kokią sau suknią pasisiūti.
ŠEREIKA. Ko čia daug galvoti? Pasiūk be rankovių, be priešakio, be užpakalio, be padalkų ir viskas bus gerai... Che che...
ŠEREIKIENĖ. Tu visuomet toks. Kiti vyrai savo žmonoms pataria, padeda, o tu... Ė, toks jau mano likimas...
ŠEREIKA. Liuba, aš tau rimtai. Kaip mane gyvą matai, rimtai. Juk – juo plikesnė moteris, juo gražiau, sako, ji pasirėdžiusi. O tuo pačiu – žinai, ir ekonomija, mažiau medžiagos reikia... Iš tikrųjų...
ŠEREIKIENĖ (rimtai). Napoleonai!
ŠEREIKA. Ką?
ŠEREIKIENĖ. Eikš arčiau!
ŠEREIKA. Ėė, ką tu nori man pasakyti?
ŠEREIKIENĖ. Aš tau noriu pasakyti, kad į tavo kabinetą per dažnai lankosi mūsų tarnaitė.
ŠEREIKA. Ona?
ŠEREIKIENĖ. Taip, Ona.
ŠEREIKA. Ėė...
ŠEREIKIENĖ. O gal būt tu kitos nuomonės?
ŠEREIKA. Ėė... Aš... aš, Liuba, jokios apie tai nuomonės neturiu. Duodu tau garbės žodį. Aš taip sau, be jokios, ėė, nuomonės...
ŠEREIKIENĖ. Aš, žinoma, dar nieko tikra nesakau, bet jeigų iš tikrųjų pasirodytų...
ŠEREIKA. Kaip mane gyvą matai, Liuba... Juk ji dar ir giminė...
ŠEREIKIENĖ. Kas ten jūs supaisys. – Jeigu kas nors panašu atsitiktų, žinok, kad aš nepasibijočiau jokių kalbų. Tokią pirtį tau iškelčiau, kad mojo počtenje... Supranti?
ŠEREIKA. Ėė, labai gerai suprantu. Na, ką čia dabar visai be reikalo... Duokš man rankutę... Che che... (Bučiuoja jai ranką.) Ką aš matau! Tu vėl naują žiedą nusipirkai?
ŠEREIKIENĖ. Žiedą?
ŠEREIKA. Juk šito, rodosi, neturėjai. Parodyk, parodyk! Matyti, brangus.
ŠEREIKIENĖ. Labai sunkiai nusimauna.
ŠEREIKA. Duokš aš numausiu. (Mauna nuo piršto jai žiedą.) Ai! Užsigeidei dabar!
ŠEREIKA. Tuoj, tuoj... Na, va... (Žiūrinėja.) Tiek karatų! Liuba, iš kur tu ėmei tokį žiedą?
ŠEREIKIENĖ. Sutaupiau pinigų ir nusipirkau.
ŠEREIKA. Ne tiesa! Tu negalėjai tiek sutaupyti!
ŠEREIKIENĖ. Ach, koks tu žiaurus, Napoleonai. Sakau, sutaupiau!
ŠEREIKA. Ėė... Kas čia per raidės?
ŠEREIKIENĖ. Kur?
ŠEREIKA. Gi šit. P. ir V.
ŠEREIKIENĖ. Iš tikrųjų. Aš ir nemačiau.
ŠEREIKA. A! Dabar suprantu, suprantu... Tau šitą žiedą padovanojo Petras Velička? Taip?
ŠEREIKEINĖ. Napoleonai!..
ŠEREIKA. Taip, jis, jis! Mano geriausis, ėė, draugas... Tokį brangų žiedą... Aš jam tuoj paskambinsiu...
ŠEREIKIENĖ. Napoleonai, nereikia, nereikia!
ŠEREIKA. Kodel, ėė, nereikia?
ŠEREIKIENĖ. Jis tave pražudys...
ŠEREIKA. Pražudys? Kaip tai, ėė, pražudys? Liuba, ką tu čia kliedi? Jis man, kaip brolis...
ŠEREIKIENĖ. Aš žinau, Napoleonai, žinau. Bet tu jam nieko nesakyk apie tą žiedą. Aš tavęs prašau. Ir kam aš jį užsimoviau tą prakeiktą žiedą...
ŠEREIKA. Liuba, kas tau? Kodel gi jis prakeiktas? Gal tu ką nors žinai apie jį, kad taip kalbi? Tas žiedas... Na, kaip čia tau pasakius...
ŠEREIKIENĖ. Sakyk stačiai! Man vistiek. Didelio čia daikto...
ŠEREIKA. Tą žiedą, Velička man siūlė. Jis mat priklauso prie anų dvidešimties tūkstančių...
ŠEREIKIENĖ. Ką? Tai tu, Napoleonai, nieko pikta nemanai?
ŠEREIKA. Na, ką gi aš turiu manyti? Aš, mat, neėmiau to žiedo, tai jis tau jį atidavė. Kaip jis mane myli tas Velička... Turėti gerą, sąžiningą draugą, Liuba, tai, ėė, didžiausia žmogui laimė...
ŠEREIKIENĖ. Tai jis tau iš draugiškumo, sakai?
ŠEREIKA. Na, žinoma. Aš turiu jam tučtuojau paskambinti. (Ima triubelę.) Prašau 58. Ponas Velička? Labas. Aš, aš, Šereika. Taip, taip. Žinai, aš tau norėjau telefonu, bet geriau atvažiuok pas mane, juk vistiek dabar nieko neveiki beatostogaudamas. Po pusvalandžio? Gerai, gerai. Aš lauksiu. (Padeda triubelę.) Atvažiuos.
ŠEREIKIENĖ. Kaip matau, tu labai myli tą savo Veličką?
ŠEREIKA. Matai kryžių? Jis man kryžiaus vardu pasižadėjo mane remti ir visuomet padėti...
ŠEREIKIENĖ. Tiek tu kryžių paminėjai, tai ir aš tau norėčiau šį tą pasakyti... Taip gyventi tarp tokių žmonių...
ŠEREIKA. Aš ir pats gerai žinau tarp kokių žmonių mes gyvename. Visur – pavydas, kerštas, neapykanta... Taip ir tyko tau įkąsti, pražudyti tave!..
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip Šereika paaiškina sau žiedą su raidėmis „P. ir V.“? Ką tai rodo apie jo santykį su Velička?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Šereika atpažįsta Petro Veličkos inicialus ir iš karto supranta, kas žiedą padovanojo. Jis žino, kad žiedą Velička pirmiau siūlė jam, nes šis „priklauso prie anų dvidešimties tūkstančių“. Kai jis neėmė, žiedas atiteko žmonai, ir Šereika tai laiko draugystės ženklu: „Kaip jis mane myli tas Velička...“ Šereika yra aklas draugui, nes Velička jam davė vietą ir pinigus. Kai Šereikienė prašo apie žiedą nieko nesakyti, nes Velička jį „pražudys“, jis vis tiek nieko nesupranta.
Rašiniui: Melas ir tiesa
2. Kokias raides Šereika pamato ant Šereikienės žiedo?
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.