Patriotai26 psl. · apie 5 min.
Antras veiksmas33% kūrinio
26 psl.

ŠEREIKA. Taip, jis, jis! Mano geriausis, ėė, draugas... Tokį brangų žiedą... Aš jam tuoj paskambinsiu...

ŠEREIKIENĖ. Napoleonai, nereikia, nereikia!

ŠEREIKA. Kodel, ėė, nereikia?

ŠEREIKIENĖ. Jis tave pražudys...

ŠEREIKA. Pražudys? Kaip tai, ėė, pražudys? Liuba, ką tu čia kliedi? Jis man, kaip brolis...

ŠEREIKIENĖ. Aš žinau, Napoleonai, žinau. Bet tu jam nieko nesakyk apie tą žiedą. Aš tavęs prašau. Ir kam aš jį užsimoviau tą prakeiktą žiedą...

ŠEREIKA. Liuba, kas tau? Kodel gi jis prakeiktas? Gal tu ką nors žinai apie jį, kad taip kalbi? Tas žiedas... Na, kaip čia tau pasakius...

ŠEREIKIENĖ. Sakyk stačiai! Man vistiek. Didelio čia daikto...

ŠEREIKA. Tą žiedą, Velička man siūlė. Jis mat priklauso prie anų dvidešimties tūkstančių...

ŠEREIKIENĖ. Ką? Tai tu, Napoleonai, nieko pikta nemanai?

ŠEREIKA. Na, ką gi aš turiu manyti? Aš, mat, neėmiau to žiedo, tai jis tau jį atidavė. Kaip jis mane myli tas Velička... Turėti gerą, sąžiningą draugą, Liuba, tai, ėė, didžiausia žmogui laimė...

ŠEREIKIENĖ. Tai jis tau iš draugiškumo, sakai?

ŠEREIKA. Na, žinoma. Aš turiu jam tučtuojau paskambinti. (Ima triubelę.) Prašau 58. Ponas Velička? Labas. Aš, aš, Šereika. Taip, taip. Žinai, aš tau norėjau telefonu, bet geriau atvažiuok pas mane, juk vistiek dabar nieko neveiki beatostogaudamas. Po pusvalandžio? Gerai, gerai. Aš lauksiu. (Padeda triubelę.) Atvažiuos.

ŠEREIKIENĖ. Kaip matau, tu labai myli tą savo Veličką?

ŠEREIKA. Matai kryžių? Jis man kryžiaus vardu pasižadėjo mane remti ir visuomet padėti...

ŠEREIKIENĖ. Tiek tu kryžių paminėjai, tai ir aš tau norėčiau šį tą pasakyti... Taip gyventi tarp tokių žmonių...

ŠEREIKA. Aš ir pats gerai žinau tarp kokių žmonių mes gyvename. Visur – pavydas, kerštas, neapykanta... Taip ir tyko tau įkąsti, pražudyti tave!..

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kaip Šereika paaiškina sau žiedą su raidėmis „P. ir V.“? Ką tai rodo apie jo santykį su Velička?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Šereika atpažįsta Petro Veličkos inicialus ir iš karto supranta, kas žiedą padovanojo. Jis žino, kad žiedą Velička pirmiau siūlė jam, nes šis „priklauso prie anų dvidešimties tūkstančių“. Kai jis neėmė, žiedas atiteko žmonai, ir Šereika tai laiko draugystės ženklu: „Kaip jis mane myli tas Velička...“ Šereika yra aklas draugui, nes Velička jam davė vietą ir pinigus. Kai Šereikienė prašo apie žiedą nieko nesakyti, nes Velička jį „pražudys“, jis vis tiek nieko nesupranta.

Rašiniui: Melas ir tiesa

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.