Patriotai27-28 psl. · apie 5 min.
Antras veiksmas36% kūrinio
27 psl.

ŠEREIKIENĖ. Aš, Napoleonai, apie kita... Tu del savo gerumo daug ko nematai...

ŠEREIKA. Kam čia tie žodžiai. Aš, ko akimis nematau, tą širdimi jaučiu. Taip, mano miela! Širdimi!

ŠEREIKIENĖ. Tai tu žinai? Ach, Napoleonai!..

(Įeina Ona.)

3

ONA (duodama sigarus). Geresnių, sako, visame mieste nesama. Ir brangumėlis gi nesvietiškas! Juk už tuos pinigus būtų galima pusė mišių užpirkti, kur kunigėlis nebrangininkas. O dabar kas – nei Dievui garbės, nei sau naudos...

ŠEREIKIENĖ. Ona, kas ten kosėja prieškambary?

ONA. O kad tave! Aš ir užmiršau. Nagi tas vokietukas.

ŠEREIKA. Koks vokietukas?

ONA. Nagi tas, kuris, gerdamas vyną, apie blaivybę vis porina.

ŠEREIKIENĖ. Ach, ponas Lebertzonas!

ŠEREIKA (Onai). Greičiau prašyk!

ONA (atidariusi duris). Prašom ponas į vidų.

(Lebertzonas įeina, o Ona išeina.)

4

ŠEREIKA. Ponas Lebertzonas!

LEBERTZONAS. Liaba diena.

ŠEREIKA. Labas, labas.

ŠEREIKIENĖ. Mes vakar tamstos laukiame.

LEBERTZONAS. Ach, kaip gailia. Mes vakar turėjome posėdį, kad liaudis negertų alkoholio.

ŠEREIKA. Ėė, blaivininkai! Ką gi, reikia ką nors veikti. Taip sakant, turėti biudžeto sąmatoj užtikrintą poziciją... Che che...

LEBERTZONAS. Ponas Šereika liabai malionus žmogus. Visuomet tokis linksmas.

ŠEREIKA. Kai Dievas padeda darbuotis tėvynės labui, ko čia nebūti linksmam? Nors kitą sykį ir labai darosi skauda, kai priešų laikraščiai ima tave be reikalo plakti...

ŠEREIKIENĖ. Ach, tie laikraščiai! Tiesiog Dievo bausmė.

LEBERTZONAS. Ja, ja.

ŠEREIKIENĖ. Ar tamstos tėvynėj, ponas Lebertzone, irgi tokia tvarka, kad kiekvienas laikraštis gali rašyti viską, kas tik jam į galvą ateina?

28 psl.

LEBERTZONAS. O, pas mus presa liabai aštri. Čia man geriau patinka. Čia yra cenziūra, kuri liabai gerai dario.

ŠEREIKA. Jei nuo manęs priklausytų, aš tuos visus, ėė, rašytojus ir žurnalistus į ožio ragą suriesčiau! Tai akiplėšos, revoliucionieriai, bedieviai! Jie tai tik ir težino, kad neduoti žmonėms ramiai gyventi. Jiems ir tas negerai, ir tas blogai. Jie patys nežino, ko nori. Tik ir žiūri, kad ant ko nors šunes karti... Ar ne tiesą aš kalbu, ponas Lebertzone?

LEBERTZONAS. Tamsta visuomet liabai didelę teisybę kalbi. Ir aš neliabai mėgstu menininkus, nes jie iš tikrųjų ardo tvarką ir neliabai nori bliaivybės.

ŠEREIKIENĖ. Juk visi išsigeriame. Koks čia nusidėjimas – pasilinksminti?

ŠEREIKA. Mes protingai. Kur niekas nemato. Namie.

LEBERTZONAS. Ja, ja. Ponas Šereika liabai richtig pasakė. Mes priotingai. O, bliaivybė liabai puikus dalykas!

ŠEREIKA. Tamsta, ponas Lebertzone, savo blaivybę gali sau girti, kiek tik lenda ir visur apie ją kalbėti...

LEBERTZONAS. Tamsta liabai man malionus...

ŠEREIKA. Bet kai būsi mano žentas, vistiek turėsi su manim dažnai išsigerti, nes aš be gėrime nemoku, taip sakant, pasilinksminti, ką nors pamylėti! Kai vieną kitą lašelį įpyli, tuojau visi rūpesniai nuslenka nuo širdies. Ar ne tiesa?

ŠEREIKIENĖ. Ką ten ir kalbėti.

LEBERTZONAS. Ja, ja. – Tik kažin kaip panelė Liucija?.. Ar ji, taip sakant, pasiryžusi padaryti mane liaimingą?

ŠEREIKA. Čia jau, ponas Lebertzone, tamstos, ėė, dalykas.

ŠEREIKIENĖ. Reikia mokėti, ponas Lebertzone. Kiekviena moteris laukia, kad ją kas paimtų.

LEBERTZONAS. Ja, ja.

ŠEREIKA. Aš, žinoma, iš savo pusės kaipo tėvas viską padarysiu. Bet jeigu tamsta, ėė, nemokėsi, taip sakant, užkariauti jos širdies, būsi pats kaltas

LEBERTZONAS. Aš esu tikras, kad panelė Liucija liabai priotinga mergaitė. Ji be galio mėgsta poeziją.

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kodėl Lebertzonas vakar neatėjo pas Šereikus, nors jo laukė?

Pasirink atsakymą

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.