Patriotai29 psl. · apie 5 min.
Antras veiksmas37% kūrinio
29 psl.

ŠEREIKA. Knygoms tai tiesiog jos galva pramušta.

LEBERTZONAS. Kaip tai – pramušta galva? Tai panelė Liucija serga?

ŠEREIKIENĖ (juokiasi). Ne. Pramušta galva tai toks išsireiškimas.

LEBERTZONAS (išsiima bloknotą). Išsireiškimas? Liabai įdomu.

ŠEREIKIENĖ. Napoleonai, paaiškink ponui Lebertzonui, nes aš pati nežinau, kaip čia pasakyti.

ŠEREIKA. Ėė, kaipgi čia geriau? Na, ji taip sakant, labai mėgsta skaityti.

LEBERTZONAS. A! Siuprantu siuprantu. (Užsirašo.) Liabai dėkui.

ŠEREIKA. Iš karto matyti, kad tamsta tikras profesorius, taip sakant, galvočius! Ko nežinai, tuojau į knygelę, kad neužmirštum! Ėch, ponas Lebertzone – mokslininkus aš labai gerbiu. Jie žmonės ramus, niekur nesikiša. Jeigu Dievas padės, mes dar pagyvensime. Šimtą tūkstančių duosiu dukteriai pasogo, ir kas man ką padarys!

ŠEREIKIENĖ (timpteli jį už rankovės). Ar iš proto kraustais?

LEBERTZONAS. Tamsta liabai man malionus. Bet prašau nepamanyti, kad aš liabai noriu pinigų. Man svarbu gera moteriškė.

ŠEREIKA. Vistiek, ponas profesoriau. Jeigu jau man kas, taip sakant, prilipo prie širdies, aš tam ir savo dūšią esu pasiruošęs atiduoti. Kaip mane gyvą matai, Lebertzone!..

ŠEREIKIENĖ (prilaikydama). Napoleonai!..

LEBERTZONAS. Jeigu tamsta tokis malionus žmogus ir duosi savo dukteriai tiek pinigų, aš, žinoma nieko prieš neturėsiu. Mes su Liucija pasistatysime namelius ir, ramiai sau begyvendami, dirbsime tėvynės liabui. (Pažiūri į laikrodį.) Ojojoi!.. Man jau reikia bėgti...

ŠEREIKEINĖ. Pas Liuciją tamsta neužsuksi? Ji būtų labai patenkinta.

LEBERTZONAS. Ir man būtų liabai malionu, bet kad jau liaiko nebeturiu. Reikia skubėti į bliavybės posėdį. Kolei kas sudiev.

ŠEREIKA (paduoda ranką). Prašau dažniau pas mus. – Ėch, mėgstu su mokytais pasikalbėti!

LEBERTZONAS. Liabai malionu. Sudiev. (Išeina.)

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.