ŠEREIKA. Liuba, aš tau rimtai. Kaip mane gyvą matai, rimtai. Juk – juo plikesnė moteris, juo gražiau, sako, ji pasirėdžiusi. O tuo pačiu – žinai, ir ekonomija, mažiau medžiagos reikia... Iš tikrųjų...
ŠEREIKIENĖ (rimtai). Napoleonai!
ŠEREIKA. Ką?
ŠEREIKIENĖ. Eikš arčiau!
ŠEREIKA. Ėė, ką tu nori man pasakyti?
ŠEREIKIENĖ. Aš tau noriu pasakyti, kad į tavo kabinetą per dažnai lankosi mūsų tarnaitė.
ŠEREIKA. Ona?
ŠEREIKIENĖ. Taip, Ona.
ŠEREIKA. Ėė...
ŠEREIKIENĖ. O gal būt tu kitos nuomonės?
ŠEREIKA. Ėė... Aš... aš, Liuba, jokios apie tai nuomonės neturiu. Duodu tau garbės žodį. Aš taip sau, be jokios, ėė, nuomonės...
ŠEREIKIENĖ. Aš, žinoma, dar nieko tikra nesakau, bet jeigų iš tikrųjų pasirodytų...
ŠEREIKA. Kaip mane gyvą matai, Liuba... Juk ji dar ir giminė...
ŠEREIKIENĖ. Kas ten jūs supaisys. – Jeigu kas nors panašu atsitiktų, žinok, kad aš nepasibijočiau jokių kalbų. Tokią pirtį tau iškelčiau, kad mojo počtenje... Supranti?
ŠEREIKA. Ėė, labai gerai suprantu. Na, ką čia dabar visai be reikalo... Duokš man rankutę... Che che... (Bučiuoja jai ranką.) Ką aš matau! Tu vėl naują žiedą nusipirkai?
ŠEREIKIENĖ. Žiedą?
ŠEREIKA. Juk šito, rodosi, neturėjai. Parodyk, parodyk! Matyti, brangus.
ŠEREIKIENĖ. Labai sunkiai nusimauna.
ŠEREIKA. Duokš aš numausiu. (Mauna nuo piršto jai žiedą.) Ai! Užsigeidei dabar!
ŠEREIKA. Tuoj, tuoj... Na, va... (Žiūrinėja.) Tiek karatų! Liuba, iš kur tu ėmei tokį žiedą?
ŠEREIKIENĖ. Sutaupiau pinigų ir nusipirkau.
ŠEREIKA. Ne tiesa! Tu negalėjai tiek sutaupyti!
ŠEREIKIENĖ. Ach, koks tu žiaurus, Napoleonai. Sakau, sutaupiau!
ŠEREIKA. Ėė... Kas čia per raidės?
ŠEREIKIENĖ. Kur?
ŠEREIKA. Gi šit. P. ir V.
ŠEREIKIENĖ. Iš tikrųjų. Aš ir nemačiau.
ŠEREIKA. A! Dabar suprantu, suprantu... Tau šitą žiedą padovanojo Petras Velička? Taip?
ŠEREIKEINĖ. Napoleonai!..
ŠEREIKA. Taip, jis, jis! Mano geriausis, ėė, draugas... Tokį brangų žiedą... Aš jam tuoj paskambinsiu...
ŠEREIKIENĖ. Napoleonai, nereikia, nereikia!
ŠEREIKA. Kodel, ėė, nereikia?
ŠEREIKIENĖ. Jis tave pražudys...
ŠEREIKA. Pražudys? Kaip tai, ėė, pražudys? Liuba, ką tu čia kliedi? Jis man, kaip brolis...
ŠEREIKIENĖ. Aš žinau, Napoleonai, žinau. Bet tu jam nieko nesakyk apie tą žiedą. Aš tavęs prašau. Ir kam aš jį užsimoviau tą prakeiktą žiedą...
ŠEREIKA. Liuba, kas tau? Kodel gi jis prakeiktas? Gal tu ką nors žinai apie jį, kad taip kalbi? Tas žiedas... Na, kaip čia tau pasakius...
ŠEREIKIENĖ. Sakyk stačiai! Man vistiek. Didelio čia daikto...
ŠEREIKA. Tą žiedą, Velička man siūlė. Jis mat priklauso prie anų dvidešimties tūkstančių...
ŠEREIKIENĖ. Ką? Tai tu, Napoleonai, nieko pikta nemanai?
ŠEREIKA. Na, ką gi aš turiu manyti? Aš, mat, neėmiau to žiedo, tai jis tau jį atidavė. Kaip jis mane myli tas Velička... Turėti gerą, sąžiningą draugą, Liuba, tai, ėė, didžiausia žmogui laimė...
ŠEREIKIENĖ. Tai jis tau iš draugiškumo, sakai?
ŠEREIKA. Na, žinoma. Aš turiu jam tučtuojau paskambinti. (Ima triubelę.) Prašau 58. Ponas Velička? Labas. Aš, aš, Šereika. Taip, taip. Žinai, aš tau norėjau telefonu, bet geriau atvažiuok pas mane, juk vistiek dabar nieko neveiki beatostogaudamas. Po pusvalandžio? Gerai, gerai. Aš lauksiu. (Padeda triubelę.) Atvažiuos.
ŠEREIKIENĖ. Kaip matau, tu labai myli tą savo Veličką?
ŠEREIKA. Matai kryžių? Jis man kryžiaus vardu pasižadėjo mane remti ir visuomet padėti...
ŠEREIKIENĖ. Tiek tu kryžių paminėjai, tai ir aš tau norėčiau šį tą pasakyti... Taip gyventi tarp tokių žmonių...
ŠEREIKA. Aš ir pats gerai žinau tarp kokių žmonių mes gyvename. Visur – pavydas, kerštas, neapykanta... Taip ir tyko tau įkąsti, pražudyti tave!..
ŠEREIKIENĖ. Aš, Napoleonai, apie kita... Tu del savo gerumo daug ko nematai...
ŠEREIKA. Kam čia tie žodžiai. Aš, ko akimis nematau, tą širdimi jaučiu. Taip, mano miela! Širdimi!
ŠEREIKIENĖ. Tai tu žinai? Ach, Napoleonai!..
(Įeina Ona.)
3
ONA (duodama sigarus). Geresnių, sako, visame mieste nesama. Ir brangumėlis gi nesvietiškas! Juk už tuos pinigus būtų galima pusė mišių užpirkti, kur kunigėlis nebrangininkas. O dabar kas – nei Dievui garbės, nei sau naudos...
ŠEREIKIENĖ. Ona, kas ten kosėja prieškambary?
ONA. O kad tave! Aš ir užmiršau. Nagi tas vokietukas.
ŠEREIKA. Koks vokietukas?
ONA. Nagi tas, kuris, gerdamas vyną, apie blaivybę vis porina.
ŠEREIKIENĖ. Ach, ponas Lebertzonas!
ŠEREIKA (Onai). Greičiau prašyk!
ONA (atidariusi duris). Prašom ponas į vidų.
(Lebertzonas įeina, o Ona išeina.)
4
ŠEREIKA. Ponas Lebertzonas!
LEBERTZONAS. Liaba diena.
ŠEREIKA. Labas, labas.
ŠEREIKIENĖ. Mes vakar tamstos laukiame.
LEBERTZONAS. Ach, kaip gailia. Mes vakar turėjome posėdį, kad liaudis negertų alkoholio.
ŠEREIKA. Ėė, blaivininkai! Ką gi, reikia ką nors veikti. Taip sakant, turėti biudžeto sąmatoj užtikrintą poziciją... Che che...
LEBERTZONAS. Ponas Šereika liabai malionus žmogus. Visuomet tokis linksmas.
ŠEREIKA. Kai Dievas padeda darbuotis tėvynės labui, ko čia nebūti linksmam? Nors kitą sykį ir labai darosi skauda, kai priešų laikraščiai ima tave be reikalo plakti...
ŠEREIKIENĖ. Ach, tie laikraščiai! Tiesiog Dievo bausmė.
LEBERTZONAS. Ja, ja.
ŠEREIKIENĖ. Ar tamstos tėvynėj, ponas Lebertzone, irgi tokia tvarka, kad kiekvienas laikraštis gali rašyti viską, kas tik jam į galvą ateina?
LEBERTZONAS. O, pas mus presa liabai aštri. Čia man geriau patinka. Čia yra cenziūra, kuri liabai gerai dario.
ŠEREIKA. Jei nuo manęs priklausytų, aš tuos visus, ėė, rašytojus ir žurnalistus į ožio ragą suriesčiau! Tai akiplėšos, revoliucionieriai, bedieviai! Jie tai tik ir težino, kad neduoti žmonėms ramiai gyventi. Jiems ir tas negerai, ir tas blogai. Jie patys nežino, ko nori. Tik ir žiūri, kad ant ko nors šunes karti... Ar ne tiesą aš kalbu, ponas Lebertzone?
LEBERTZONAS. Tamsta visuomet liabai didelę teisybę kalbi. Ir aš neliabai mėgstu menininkus, nes jie iš tikrųjų ardo tvarką ir neliabai nori bliaivybės.
ŠEREIKIENĖ. Juk visi išsigeriame. Koks čia nusidėjimas – pasilinksminti?
ŠEREIKA. Mes protingai. Kur niekas nemato. Namie.
LEBERTZONAS. Ja, ja. Ponas Šereika liabai richtig pasakė. Mes priotingai. O, bliaivybė liabai puikus dalykas!
ŠEREIKA. Tamsta, ponas Lebertzone, savo blaivybę gali sau girti, kiek tik lenda ir visur apie ją kalbėti...
LEBERTZONAS. Tamsta liabai man malionus...
ŠEREIKA. Bet kai būsi mano žentas, vistiek turėsi su manim dažnai išsigerti, nes aš be gėrime nemoku, taip sakant, pasilinksminti, ką nors pamylėti! Kai vieną kitą lašelį įpyli, tuojau visi rūpesniai nuslenka nuo širdies. Ar ne tiesa?
ŠEREIKIENĖ. Ką ten ir kalbėti.
LEBERTZONAS. Ja, ja. – Tik kažin kaip panelė Liucija?.. Ar ji, taip sakant, pasiryžusi padaryti mane liaimingą?
ŠEREIKA. Čia jau, ponas Lebertzone, tamstos, ėė, dalykas.
ŠEREIKIENĖ. Reikia mokėti, ponas Lebertzone. Kiekviena moteris laukia, kad ją kas paimtų.
LEBERTZONAS. Ja, ja.
ŠEREIKA. Aš, žinoma, iš savo pusės kaipo tėvas viską padarysiu. Bet jeigu tamsta, ėė, nemokėsi, taip sakant, užkariauti jos širdies, būsi pats kaltas
LEBERTZONAS. Aš esu tikras, kad panelė Liucija liabai priotinga mergaitė. Ji be galio mėgsta poeziją.
ŠEREIKA. Knygoms tai tiesiog jos galva pramušta.
LEBERTZONAS. Kaip tai – pramušta galva? Tai panelė Liucija serga?
ŠEREIKIENĖ (juokiasi). Ne. Pramušta galva tai toks išsireiškimas.
LEBERTZONAS (išsiima bloknotą). Išsireiškimas? Liabai įdomu.
ŠEREIKIENĖ. Napoleonai, paaiškink ponui Lebertzonui, nes aš pati nežinau, kaip čia pasakyti.
ŠEREIKA. Ėė, kaipgi čia geriau? Na, ji taip sakant, labai mėgsta skaityti.
LEBERTZONAS. A! Siuprantu siuprantu. (Užsirašo.) Liabai dėkui.
ŠEREIKA. Iš karto matyti, kad tamsta tikras profesorius, taip sakant, galvočius! Ko nežinai, tuojau į knygelę, kad neužmirštum! Ėch, ponas Lebertzone – mokslininkus aš labai gerbiu. Jie žmonės ramus, niekur nesikiša. Jeigu Dievas padės, mes dar pagyvensime. Šimtą tūkstančių duosiu dukteriai pasogo, ir kas man ką padarys!
ŠEREIKIENĖ (timpteli jį už rankovės). Ar iš proto kraustais?
LEBERTZONAS. Tamsta liabai man malionus. Bet prašau nepamanyti, kad aš liabai noriu pinigų. Man svarbu gera moteriškė.
ŠEREIKA. Vistiek, ponas profesoriau. Jeigu jau man kas, taip sakant, prilipo prie širdies, aš tam ir savo dūšią esu pasiruošęs atiduoti. Kaip mane gyvą matai, Lebertzone!..
ŠEREIKIENĖ (prilaikydama). Napoleonai!..
LEBERTZONAS. Jeigu tamsta tokis malionus žmogus ir duosi savo dukteriai tiek pinigų, aš, žinoma nieko prieš neturėsiu. Mes su Liucija pasistatysime namelius ir, ramiai sau begyvendami, dirbsime tėvynės liabui. (Pažiūri į laikrodį.) Ojojoi!.. Man jau reikia bėgti...
ŠEREIKEINĖ. Pas Liuciją tamsta neužsuksi? Ji būtų labai patenkinta.
LEBERTZONAS. Ir man būtų liabai malionu, bet kad jau liaiko nebeturiu. Reikia skubėti į bliavybės posėdį. Kolei kas sudiev.
ŠEREIKA (paduoda ranką). Prašau dažniau pas mus. – Ėch, mėgstu su mokytais pasikalbėti!
LEBERTZONAS. Liabai malionu. Sudiev. (Išeina.)
5
ŠEREIKIENĖ. Napoleonai!
ŠEREIKA (kažką niūnuoja vartydamas poperius ant stalo).
ŠEREIKIENĖ. Napoleonai!
ŠEREIKA. Ką?
ŠEREIKIENĖ. Ir tu tikrai manai jam duoti šimtą tūkstančių? Paskutinius pinigus atiduoti? Už ką gi tu savo svajojamąjį centrą nupirksi?
ŠEREIKA. Aš dar daugiau turiu. O ko truks, ėė, Dievas duos.
ŠEREIKIENĖ. A, tai tu nuo manęs slepi! Palauk, balandėli!.. (Griežtai.) Šimto tūkstančių Liucija niekados nematys! Aš jai neduosiu!
ŠEREIKA. Ėė, kaip tai? Ar tau gaila mano pinigų?
ŠEREIKIENĖ. O kodel gi jie tavo, norėčiau žinoti?
ŠEREIKA. O todel, kad aš juos savo kruvinu prakaitu uždirbu! Štai kodel jie mano!
ŠEREIKIENĖ. Ach, tu šitaip! Vadinasi, tu vienas juos uždirbi? Aš, tavo manymu, nė vienu pirštu čia neprisidedu?
ŠEREIKA. Che che... Na, ką tu čia, mano miela?
ŠEREIKIENĖ. Man tai centus duodi, iš kurių aš turiu ir apsirėdyti ir savo motinai nusiųsti.
ŠEREIKA. Kaip tau ne gėda? Argi aš tavo visų giminių nešelpiu? Žiū, kiek man atsiejo tavo brolį pargabenti. O ar ne pelningą aš jam vietą daviau?
ŠEREIKIENĖ. Labai prašau neprikaišioti man brolio! Tu turėjai tai padaryti!
ŠEREIKA. Kodel gi aš, ėė, turėjau?
ŠEREIKIENĖ. O todel, kad aš su tavim gyvenu! Supranti? Jis vienas uždirba! Pažiūrėčiau, kaip tu vienas uždirbtum, jeigu ne ponas Velička!..
ŠEREIKA. Na, juk Velička tai ne tu? Jis man kaip brolis...
ŠEREIKIENĖ. Dar aš maniau su juo šliubą paimti, o jis šimtą tūkstančių dukteriai! Nesmiei man, o tai aš...
ŠEREIKA (piktai). Ėė... Tylėk, boba! Ar aš ne tėvas? Ne šeimynos galva?
ŠEREIKIENĖ. Ach, štoby tiebia čiort pabral! Ar tu žinai, kad pono Veličkos aš prašiau, kad jis tau būtų geras...
ŠEREIKA (pabėgiojęs po kambarį nurimsta). Ėė... Tu juokiesi, Liuba... Kaip Dievą myliu, juokiesi...
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip Šereika paaiškina sau žiedą su raidėmis „P. ir V.“? Ką tai rodo apie jo santykį su Velička?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Šereika atpažįsta Petro Veličkos inicialus ir iš karto supranta, kas žiedą padovanojo. Jis žino, kad žiedą Velička pirmiau siūlė jam, nes šis „priklauso prie anų dvidešimties tūkstančių“. Kai jis neėmė, žiedas atiteko žmonai, ir Šereika tai laiko draugystės ženklu: „Kaip jis mane myli tas Velička...“ Šereika yra aklas draugui, nes Velička jam davė vietą ir pinigus. Kai Šereikienė prašo apie žiedą nieko nesakyti, nes Velička jį „pražudys“, jis vis tiek nieko nesupranta.
Rašiniui: Melas ir tiesa
2. Kokias raides Šereika pamato ant Šereikienės žiedo?
3. Kodėl Lebertzonas vakar neatėjo pas Šereikus, nors jo laukė?
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.