LEBERTZONAS. O, pas mus presa liabai aštri. Čia man geriau patinka. Čia yra cenziūra, kuri liabai gerai dario.
ŠEREIKA. Jei nuo manęs priklausytų, aš tuos visus, ėė, rašytojus ir žurnalistus į ožio ragą suriesčiau! Tai akiplėšos, revoliucionieriai, bedieviai! Jie tai tik ir težino, kad neduoti žmonėms ramiai gyventi. Jiems ir tas negerai, ir tas blogai. Jie patys nežino, ko nori. Tik ir žiūri, kad ant ko nors šunes karti... Ar ne tiesą aš kalbu, ponas Lebertzone?
LEBERTZONAS. Tamsta visuomet liabai didelę teisybę kalbi. Ir aš neliabai mėgstu menininkus, nes jie iš tikrųjų ardo tvarką ir neliabai nori bliaivybės.
ŠEREIKIENĖ. Juk visi išsigeriame. Koks čia nusidėjimas – pasilinksminti?
ŠEREIKA. Mes protingai. Kur niekas nemato. Namie.
LEBERTZONAS. Ja, ja. Ponas Šereika liabai richtig pasakė. Mes priotingai. O, bliaivybė liabai puikus dalykas!
ŠEREIKA. Tamsta, ponas Lebertzone, savo blaivybę gali sau girti, kiek tik lenda ir visur apie ją kalbėti...
LEBERTZONAS. Tamsta liabai man malionus...
ŠEREIKA. Bet kai būsi mano žentas, vistiek turėsi su manim dažnai išsigerti, nes aš be gėrime nemoku, taip sakant, pasilinksminti, ką nors pamylėti! Kai vieną kitą lašelį įpyli, tuojau visi rūpesniai nuslenka nuo širdies. Ar ne tiesa?
ŠEREIKIENĖ. Ką ten ir kalbėti.
LEBERTZONAS. Ja, ja. – Tik kažin kaip panelė Liucija?.. Ar ji, taip sakant, pasiryžusi padaryti mane liaimingą?
ŠEREIKA. Čia jau, ponas Lebertzone, tamstos, ėė, dalykas.
ŠEREIKIENĖ. Reikia mokėti, ponas Lebertzone. Kiekviena moteris laukia, kad ją kas paimtų.
LEBERTZONAS. Ja, ja.
ŠEREIKA. Aš, žinoma, iš savo pusės kaipo tėvas viską padarysiu. Bet jeigu tamsta, ėė, nemokėsi, taip sakant, užkariauti jos širdies, būsi pats kaltas
LEBERTZONAS. Aš esu tikras, kad panelė Liucija liabai priotinga mergaitė. Ji be galio mėgsta poeziją.
ŠEREIKA. Knygoms tai tiesiog jos galva pramušta.
LEBERTZONAS. Kaip tai – pramušta galva? Tai panelė Liucija serga?
ŠEREIKIENĖ (juokiasi). Ne. Pramušta galva tai toks išsireiškimas.
LEBERTZONAS (išsiima bloknotą). Išsireiškimas? Liabai įdomu.
ŠEREIKIENĖ. Napoleonai, paaiškink ponui Lebertzonui, nes aš pati nežinau, kaip čia pasakyti.
ŠEREIKA. Ėė, kaipgi čia geriau? Na, ji taip sakant, labai mėgsta skaityti.
LEBERTZONAS. A! Siuprantu siuprantu. (Užsirašo.) Liabai dėkui.
ŠEREIKA. Iš karto matyti, kad tamsta tikras profesorius, taip sakant, galvočius! Ko nežinai, tuojau į knygelę, kad neužmirštum! Ėch, ponas Lebertzone – mokslininkus aš labai gerbiu. Jie žmonės ramus, niekur nesikiša. Jeigu Dievas padės, mes dar pagyvensime. Šimtą tūkstančių duosiu dukteriai pasogo, ir kas man ką padarys!
ŠEREIKIENĖ (timpteli jį už rankovės). Ar iš proto kraustais?
LEBERTZONAS. Tamsta liabai man malionus. Bet prašau nepamanyti, kad aš liabai noriu pinigų. Man svarbu gera moteriškė.
ŠEREIKA. Vistiek, ponas profesoriau. Jeigu jau man kas, taip sakant, prilipo prie širdies, aš tam ir savo dūšią esu pasiruošęs atiduoti. Kaip mane gyvą matai, Lebertzone!..
ŠEREIKIENĖ (prilaikydama). Napoleonai!..
LEBERTZONAS. Jeigu tamsta tokis malionus žmogus ir duosi savo dukteriai tiek pinigų, aš, žinoma nieko prieš neturėsiu. Mes su Liucija pasistatysime namelius ir, ramiai sau begyvendami, dirbsime tėvynės liabui. (Pažiūri į laikrodį.) Ojojoi!.. Man jau reikia bėgti...
ŠEREIKEINĖ. Pas Liuciją tamsta neužsuksi? Ji būtų labai patenkinta.
LEBERTZONAS. Ir man būtų liabai malionu, bet kad jau liaiko nebeturiu. Reikia skubėti į bliavybės posėdį. Kolei kas sudiev.
ŠEREIKA (paduoda ranką). Prašau dažniau pas mus. – Ėch, mėgstu su mokytais pasikalbėti!
LEBERTZONAS. Liabai malionu. Sudiev. (Išeina.)
5
ŠEREIKIENĖ. Napoleonai!
ŠEREIKA (kažką niūnuoja vartydamas poperius ant stalo).
ŠEREIKIENĖ. Napoleonai!
ŠEREIKA. Ką?
ŠEREIKIENĖ. Ir tu tikrai manai jam duoti šimtą tūkstančių? Paskutinius pinigus atiduoti? Už ką gi tu savo svajojamąjį centrą nupirksi?
ŠEREIKA. Aš dar daugiau turiu. O ko truks, ėė, Dievas duos.
ŠEREIKIENĖ. A, tai tu nuo manęs slepi! Palauk, balandėli!.. (Griežtai.) Šimto tūkstančių Liucija niekados nematys! Aš jai neduosiu!
ŠEREIKA. Ėė, kaip tai? Ar tau gaila mano pinigų?
ŠEREIKIENĖ. O kodel gi jie tavo, norėčiau žinoti?
ŠEREIKA. O todel, kad aš juos savo kruvinu prakaitu uždirbu! Štai kodel jie mano!
ŠEREIKIENĖ. Ach, tu šitaip! Vadinasi, tu vienas juos uždirbi? Aš, tavo manymu, nė vienu pirštu čia neprisidedu?
ŠEREIKA. Che che... Na, ką tu čia, mano miela?
ŠEREIKIENĖ. Man tai centus duodi, iš kurių aš turiu ir apsirėdyti ir savo motinai nusiųsti.
ŠEREIKA. Kaip tau ne gėda? Argi aš tavo visų giminių nešelpiu? Žiū, kiek man atsiejo tavo brolį pargabenti. O ar ne pelningą aš jam vietą daviau?
ŠEREIKIENĖ. Labai prašau neprikaišioti man brolio! Tu turėjai tai padaryti!
ŠEREIKA. Kodel gi aš, ėė, turėjau?
ŠEREIKIENĖ. O todel, kad aš su tavim gyvenu! Supranti? Jis vienas uždirba! Pažiūrėčiau, kaip tu vienas uždirbtum, jeigu ne ponas Velička!..
ŠEREIKA. Na, juk Velička tai ne tu? Jis man kaip brolis...
ŠEREIKIENĖ. Dar aš maniau su juo šliubą paimti, o jis šimtą tūkstančių dukteriai! Nesmiei man, o tai aš...
ŠEREIKA (piktai). Ėė... Tylėk, boba! Ar aš ne tėvas? Ne šeimynos galva?
ŠEREIKIENĖ. Ach, štoby tiebia čiort pabral! Ar tu žinai, kad pono Veličkos aš prašiau, kad jis tau būtų geras...
ŠEREIKA (pabėgiojęs po kambarį nurimsta). Ėė... Tu juokiesi, Liuba... Kaip Dievą myliu, juokiesi...
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.