ŠEREIKA. Knygoms tai tiesiog jos galva pramušta.
LEBERTZONAS. Kaip tai – pramušta galva? Tai panelė Liucija serga?
ŠEREIKIENĖ (juokiasi). Ne. Pramušta galva tai toks išsireiškimas.
LEBERTZONAS (išsiima bloknotą). Išsireiškimas? Liabai įdomu.
ŠEREIKIENĖ. Napoleonai, paaiškink ponui Lebertzonui, nes aš pati nežinau, kaip čia pasakyti.
ŠEREIKA. Ėė, kaipgi čia geriau? Na, ji taip sakant, labai mėgsta skaityti.
LEBERTZONAS. A! Siuprantu siuprantu. (Užsirašo.) Liabai dėkui.
ŠEREIKA. Iš karto matyti, kad tamsta tikras profesorius, taip sakant, galvočius! Ko nežinai, tuojau į knygelę, kad neužmirštum! Ėch, ponas Lebertzone – mokslininkus aš labai gerbiu. Jie žmonės ramus, niekur nesikiša. Jeigu Dievas padės, mes dar pagyvensime. Šimtą tūkstančių duosiu dukteriai pasogo, ir kas man ką padarys!
ŠEREIKIENĖ (timpteli jį už rankovės). Ar iš proto kraustais?
LEBERTZONAS. Tamsta liabai man malionus. Bet prašau nepamanyti, kad aš liabai noriu pinigų. Man svarbu gera moteriškė.
ŠEREIKA. Vistiek, ponas profesoriau. Jeigu jau man kas, taip sakant, prilipo prie širdies, aš tam ir savo dūšią esu pasiruošęs atiduoti. Kaip mane gyvą matai, Lebertzone!..
ŠEREIKIENĖ (prilaikydama). Napoleonai!..
LEBERTZONAS. Jeigu tamsta tokis malionus žmogus ir duosi savo dukteriai tiek pinigų, aš, žinoma nieko prieš neturėsiu. Mes su Liucija pasistatysime namelius ir, ramiai sau begyvendami, dirbsime tėvynės liabui. (Pažiūri į laikrodį.) Ojojoi!.. Man jau reikia bėgti...
ŠEREIKEINĖ. Pas Liuciją tamsta neužsuksi? Ji būtų labai patenkinta.
LEBERTZONAS. Ir man būtų liabai malionu, bet kad jau liaiko nebeturiu. Reikia skubėti į bliavybės posėdį. Kolei kas sudiev.
ŠEREIKA (paduoda ranką). Prašau dažniau pas mus. – Ėch, mėgstu su mokytais pasikalbėti!
LEBERTZONAS. Liabai malionu. Sudiev. (Išeina.)
5
ŠEREIKIENĖ. Napoleonai!
ŠEREIKA (kažką niūnuoja vartydamas poperius ant stalo).
ŠEREIKIENĖ. Napoleonai!
ŠEREIKA. Ką?
ŠEREIKIENĖ. Ir tu tikrai manai jam duoti šimtą tūkstančių? Paskutinius pinigus atiduoti? Už ką gi tu savo svajojamąjį centrą nupirksi?
ŠEREIKA. Aš dar daugiau turiu. O ko truks, ėė, Dievas duos.
ŠEREIKIENĖ. A, tai tu nuo manęs slepi! Palauk, balandėli!.. (Griežtai.) Šimto tūkstančių Liucija niekados nematys! Aš jai neduosiu!
ŠEREIKA. Ėė, kaip tai? Ar tau gaila mano pinigų?
ŠEREIKIENĖ. O kodel gi jie tavo, norėčiau žinoti?
ŠEREIKA. O todel, kad aš juos savo kruvinu prakaitu uždirbu! Štai kodel jie mano!
ŠEREIKIENĖ. Ach, tu šitaip! Vadinasi, tu vienas juos uždirbi? Aš, tavo manymu, nė vienu pirštu čia neprisidedu?
ŠEREIKA. Che che... Na, ką tu čia, mano miela?
ŠEREIKIENĖ. Man tai centus duodi, iš kurių aš turiu ir apsirėdyti ir savo motinai nusiųsti.
ŠEREIKA. Kaip tau ne gėda? Argi aš tavo visų giminių nešelpiu? Žiū, kiek man atsiejo tavo brolį pargabenti. O ar ne pelningą aš jam vietą daviau?
ŠEREIKIENĖ. Labai prašau neprikaišioti man brolio! Tu turėjai tai padaryti!
ŠEREIKA. Kodel gi aš, ėė, turėjau?
ŠEREIKIENĖ. O todel, kad aš su tavim gyvenu! Supranti? Jis vienas uždirba! Pažiūrėčiau, kaip tu vienas uždirbtum, jeigu ne ponas Velička!..
ŠEREIKA. Na, juk Velička tai ne tu? Jis man kaip brolis...
ŠEREIKIENĖ. Dar aš maniau su juo šliubą paimti, o jis šimtą tūkstančių dukteriai! Nesmiei man, o tai aš...
ŠEREIKA (piktai). Ėė... Tylėk, boba! Ar aš ne tėvas? Ne šeimynos galva?
ŠEREIKIENĖ. Ach, štoby tiebia čiort pabral! Ar tu žinai, kad pono Veličkos aš prašiau, kad jis tau būtų geras...
ŠEREIKA (pabėgiojęs po kambarį nurimsta). Ėė... Tu juokiesi, Liuba... Kaip Dievą myliu, juokiesi...
ŠEREIKIENĖ. Bet tu man šimto tūkstančių – nesmiei!
ŠEREIKA. Tik nepyk, mano miela, nepyk... Juk aš dar neduodu pinigų... Ėė, kokia tu smarki... Tuojau, bra, parasieiskamu...
ŠEREIKIENĖ. O kaipgi su tavim kitaip? Jeigu tu mane ton savo skylėn atvežei, tai manai ir ponas būsi ant manęs? Džiaukis, kad aš čia tame prakeiktame mieste su tavim nuobodžiauju... O tai aš vienas du – ir tiek tu mane matysi... Slyšyš, moi mily?!
ŠEREIKA (linguodamas galvą). Slyšu, slyšu.. Maja galubka, maja milaja...
ŠEREIKIENĖ. Aš ir taip jau pakankamai del tavęs pasiaukoju. Tau dar negerai?
ŠEREIKA. Aš nieko nesakau, Liuba. Kaip mane gyvą matai...
ŠEREIKIENĖ. Kitas vyras, turėdamas tokią moterį, ant rankų nešiotų...
ŠEREIKA. Iš tikrųjų, Liuba... Na, tik, ėė, nepyk, mano brangioji... Kaip tik tu norėsi, taip ir bus... Duodu tau garbės žodį...
ŠEREIKIENĖ. Visa bėda, kad aš esu gerai išauklėta ir taip tave myliu. Jeigu ne tai, tai tu pas mane taip popliasalby, kad net tau ausis lieptų...
ŠEREIKA. Na ir kodel mum nepliasat? Ar mes nelaimingi, neturtingi? Ėch, galubka maja!.. (Tupčioja apie Šereikienę.)
ŠEREIKIENĖ. Na, na! Susimildamas!
ŠEREIKA. Kaip tik tu norėsi, taip ir bus!..
(Kažkas barškina durysna.)
ŠEREIKIENĖ. Prašau!
(Įeina Liucija.)
6
LIUCIJA. Tėvai, tu turi valandėlę laiko? Aš noriu su tavim pakalbėti.
ŠEREIKA (pažiūrėjęs į laikrodį). Ėė, turiu, turiu. Nors ir visą pusvalandį.
ŠEREIKIENĖ. Na, tai aš... (Ruošiasi išeiti.)
LIUCIJA. Del manęs, prašau pasilikti. Aš jokių paslapčių neturiu.
ŠEREIKIENĖ. Jeigu tu nori, tai aš galiu ir pasėdėti. (Atsisėda nuošaliau.)
ŠEREIKA. Sėsk, dukrele.
LIUCIJA. Dėkui.
ŠEREIKA. Kas gera, mano brangioji. Kaip, širdelė, che che?
LIUCIJA. Tu apie Lebertzoną?
ŠEREIKA. Jis tik ką čia buvo.
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.