ŠEREIKIENĖ. Bet tu man šimto tūkstančių – nesmiei!
ŠEREIKA. Tik nepyk, mano miela, nepyk... Juk aš dar neduodu pinigų... Ėė, kokia tu smarki... Tuojau, bra, parasieiskamu...
ŠEREIKIENĖ. O kaipgi su tavim kitaip? Jeigu tu mane ton savo skylėn atvežei, tai manai ir ponas būsi ant manęs? Džiaukis, kad aš čia tame prakeiktame mieste su tavim nuobodžiauju... O tai aš vienas du – ir tiek tu mane matysi... Slyšyš, moi mily?!
ŠEREIKA (linguodamas galvą). Slyšu, slyšu.. Maja galubka, maja milaja...
ŠEREIKIENĖ. Aš ir taip jau pakankamai del tavęs pasiaukoju. Tau dar negerai?
ŠEREIKA. Aš nieko nesakau, Liuba. Kaip mane gyvą matai...
ŠEREIKIENĖ. Kitas vyras, turėdamas tokią moterį, ant rankų nešiotų...
ŠEREIKA. Iš tikrųjų, Liuba... Na, tik, ėė, nepyk, mano brangioji... Kaip tik tu norėsi, taip ir bus... Duodu tau garbės žodį...
ŠEREIKIENĖ. Visa bėda, kad aš esu gerai išauklėta ir taip tave myliu. Jeigu ne tai, tai tu pas mane taip popliasalby, kad net tau ausis lieptų...
ŠEREIKA. Na ir kodel mum nepliasat? Ar mes nelaimingi, neturtingi? Ėch, galubka maja!.. (Tupčioja apie Šereikienę.)
ŠEREIKIENĖ. Na, na! Susimildamas!
ŠEREIKA. Kaip tik tu norėsi, taip ir bus!..
(Kažkas barškina durysna.)
ŠEREIKIENĖ. Prašau!
(Įeina Liucija.)
6
LIUCIJA. Tėvai, tu turi valandėlę laiko? Aš noriu su tavim pakalbėti.
ŠEREIKA (pažiūrėjęs į laikrodį). Ėė, turiu, turiu. Nors ir visą pusvalandį.
ŠEREIKIENĖ. Na, tai aš... (Ruošiasi išeiti.)
LIUCIJA. Del manęs, prašau pasilikti. Aš jokių paslapčių neturiu.
ŠEREIKIENĖ. Jeigu tu nori, tai aš galiu ir pasėdėti. (Atsisėda nuošaliau.)
ŠEREIKA. Sėsk, dukrele.
LIUCIJA. Dėkui.
ŠEREIKA. Kas gera, mano brangioji. Kaip, širdelė, che che?
LIUCIJA. Tu apie Lebertzoną?
ŠEREIKA. Jis tik ką čia buvo.
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.