Patriotai32 psl. · apie 5 min.
Antras veiksmas41% kūrinio
32 psl.

ŠEREIKEINĖ. Be galo sužavėtas tavim, Liucija. Tik dūsauja, tik dūsauja, o akys kaip katinėlio... Labai simpatingas vyras...

LIUCIJA. Tiesa? Žiūrėk, kad neįsimylėtum, tamsta. Aš pavydi.

ŠEREIKIENĖ (taisydama plaukus). Kur ten man. Nebe tie jau metai.

LIUCIJA. Metai širdies nesenina.

ŠEREIKA. Tiesą Liucija sako: metai, bra, širdies nesenina... (Paglosto sau barzdą.) – Tai tau, Liucija, nebaisus ponas Lebertzonas? Tu man pasakyk atvirai, kaip tėvui.

LIUCIJA. Lebertzonas? (Juokdamasi.) Be galo. Aš negaliu be jo gyventi... Tiesiog mirštu...

ŠEREIKA. Na, tai labai puiku. Aš buvau tikras, kad tu jį pasidabosi. Sėsk, dukrele.

LIUCIJA. Dėkui. Nenoriu. Tik, žinai, tėvai, aš vieną sąlygą statau.

ŠEREIKA. Sąlygą? Kokia gi tavo toji sąlyga? A?

LIUCIJA. Jeigu ponas Lebertzonas nori, kad aš už jo tekėčiau, neprivalo iš tavęs imti nė vieno cento pasogo.

ŠEREIKA. Ką? Ką tu, dukrele, pasakei?

ŠEREIKIENĖ. Mes manėme duoti visą šimtą tūkstančių. Bet jeigu tu taip kalbi, Liucija, tai nors pusę paimk. Nes kitaip, kaipgi?

LIUCIJA. Nė vieno cento! Mano toks kaprizas. Supranti, tamsta? Kaprizas!

ŠEREIKA. Iš tikrųjų, ėė, kaprizas – nenorėti pinigų. Čia tai jau visai – pass... Ničnieko nesuprantu...

LIUCIJA. O antra – ponas Lebertzonas su manim turi tučtuojau grįžti į savo Šveicariją gyventi.

ŠEREIKIENĖ. Tiesa, Liucija, tiesa. Nes, iš tikrųjų, tame mūsų užkampy tiesiog nuobodulis, o ne gyvenimas...

ŠEREIKA. Kaipgi tu mane, dukrele, paliktum? Vieną, kaip stiebą...

LIUCIJA (pradžioj žaizdama, o paskum ir nuoširdžiai). Svetur begyvendama aš tavęs ilgėčiaus, tėvai, svajočiau apie tave, mylėčiau... Man būtų labai malonu žinoti, kad aš turiu kažkur toli tokį gerą gerą tėvą, kuris manęs taip pat ilgisi, liūdi, kuris yra kupinas man gražiausiųjų tėviškų jausmų...

ŠEREIKA (susigraudinęs). Liucija... Ėė... Dukrele...

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.