ŠEREIKIENĖ. Bet tu man šimto tūkstančių – nesmiei!
ŠEREIKA. Tik nepyk, mano miela, nepyk... Juk aš dar neduodu pinigų... Ėė, kokia tu smarki... Tuojau, bra, parasieiskamu...
ŠEREIKIENĖ. O kaipgi su tavim kitaip? Jeigu tu mane ton savo skylėn atvežei, tai manai ir ponas būsi ant manęs? Džiaukis, kad aš čia tame prakeiktame mieste su tavim nuobodžiauju... O tai aš vienas du – ir tiek tu mane matysi... Slyšyš, moi mily?!
ŠEREIKA (linguodamas galvą). Slyšu, slyšu.. Maja galubka, maja milaja...
ŠEREIKIENĖ. Aš ir taip jau pakankamai del tavęs pasiaukoju. Tau dar negerai?
ŠEREIKA. Aš nieko nesakau, Liuba. Kaip mane gyvą matai...
ŠEREIKIENĖ. Kitas vyras, turėdamas tokią moterį, ant rankų nešiotų...
ŠEREIKA. Iš tikrųjų, Liuba... Na, tik, ėė, nepyk, mano brangioji... Kaip tik tu norėsi, taip ir bus... Duodu tau garbės žodį...
ŠEREIKIENĖ. Visa bėda, kad aš esu gerai išauklėta ir taip tave myliu. Jeigu ne tai, tai tu pas mane taip popliasalby, kad net tau ausis lieptų...
ŠEREIKA. Na ir kodel mum nepliasat? Ar mes nelaimingi, neturtingi? Ėch, galubka maja!.. (Tupčioja apie Šereikienę.)
ŠEREIKIENĖ. Na, na! Susimildamas!
ŠEREIKA. Kaip tik tu norėsi, taip ir bus!..
(Kažkas barškina durysna.)
ŠEREIKIENĖ. Prašau!
(Įeina Liucija.)
6
LIUCIJA. Tėvai, tu turi valandėlę laiko? Aš noriu su tavim pakalbėti.
ŠEREIKA (pažiūrėjęs į laikrodį). Ėė, turiu, turiu. Nors ir visą pusvalandį.
ŠEREIKIENĖ. Na, tai aš... (Ruošiasi išeiti.)
LIUCIJA. Del manęs, prašau pasilikti. Aš jokių paslapčių neturiu.
ŠEREIKIENĖ. Jeigu tu nori, tai aš galiu ir pasėdėti. (Atsisėda nuošaliau.)
ŠEREIKA. Sėsk, dukrele.
LIUCIJA. Dėkui.
ŠEREIKA. Kas gera, mano brangioji. Kaip, širdelė, che che?
LIUCIJA. Tu apie Lebertzoną?
ŠEREIKA. Jis tik ką čia buvo.
ŠEREIKEINĖ. Be galo sužavėtas tavim, Liucija. Tik dūsauja, tik dūsauja, o akys kaip katinėlio... Labai simpatingas vyras...
LIUCIJA. Tiesa? Žiūrėk, kad neįsimylėtum, tamsta. Aš pavydi.
ŠEREIKIENĖ (taisydama plaukus). Kur ten man. Nebe tie jau metai.
LIUCIJA. Metai širdies nesenina.
ŠEREIKA. Tiesą Liucija sako: metai, bra, širdies nesenina... (Paglosto sau barzdą.) – Tai tau, Liucija, nebaisus ponas Lebertzonas? Tu man pasakyk atvirai, kaip tėvui.
LIUCIJA. Lebertzonas? (Juokdamasi.) Be galo. Aš negaliu be jo gyventi... Tiesiog mirštu...
ŠEREIKA. Na, tai labai puiku. Aš buvau tikras, kad tu jį pasidabosi. Sėsk, dukrele.
LIUCIJA. Dėkui. Nenoriu. Tik, žinai, tėvai, aš vieną sąlygą statau.
ŠEREIKA. Sąlygą? Kokia gi tavo toji sąlyga? A?
LIUCIJA. Jeigu ponas Lebertzonas nori, kad aš už jo tekėčiau, neprivalo iš tavęs imti nė vieno cento pasogo.
ŠEREIKA. Ką? Ką tu, dukrele, pasakei?
ŠEREIKIENĖ. Mes manėme duoti visą šimtą tūkstančių. Bet jeigu tu taip kalbi, Liucija, tai nors pusę paimk. Nes kitaip, kaipgi?
LIUCIJA. Nė vieno cento! Mano toks kaprizas. Supranti, tamsta? Kaprizas!
ŠEREIKA. Iš tikrųjų, ėė, kaprizas – nenorėti pinigų. Čia tai jau visai – pass... Ničnieko nesuprantu...
LIUCIJA. O antra – ponas Lebertzonas su manim turi tučtuojau grįžti į savo Šveicariją gyventi.
ŠEREIKIENĖ. Tiesa, Liucija, tiesa. Nes, iš tikrųjų, tame mūsų užkampy tiesiog nuobodulis, o ne gyvenimas...
ŠEREIKA. Kaipgi tu mane, dukrele, paliktum? Vieną, kaip stiebą...
LIUCIJA (pradžioj žaizdama, o paskum ir nuoširdžiai). Svetur begyvendama aš tavęs ilgėčiaus, tėvai, svajočiau apie tave, mylėčiau... Man būtų labai malonu žinoti, kad aš turiu kažkur toli tokį gerą gerą tėvą, kuris manęs taip pat ilgisi, liūdi, kuris yra kupinas man gražiausiųjų tėviškų jausmų...
ŠEREIKA (susigraudinęs). Liucija... Ėė... Dukrele...
LIUCIJA. Kuris guldamas ir keldamasis prisimena savo našlaitėlę, savo vargšę mažytę dukrelę ir siunčia jai savo palaiminimus... O iš jo liūdesiu apgaubtų akių rieda per skruostus tokios tyros, skaisčios ašaros....
ŠEREIKA (beveik verkdamas). Ėė... Liucija... Mano kūdiki... Mano vienturtėle... (Apsikabina ją ir kuksi.)
ŠEREIKIENĖ. Na, kas čia dabar, tartum teatre!
ŠEREIKA (žmonai). Tylėk! (Dukteriai.) Liucija... Dukrele... Tai tu, mano mažyte, nesijuoki? Tai yra, aš norėjau pasakyti – tu ne iš knygos taip man kalbi, o tikrai? A, mano lelijėle, mano rūtele?..
LIUCIJA. Aš... Aš iš pačių širdies gelmių...
ŠEREIKA. Hhu... (Kažkaip linksmai kuksi.)
LIUCIJA. Ach, kad tu žinotum, kaip aš esu ištroškusi tėviškos meilės, tokios – lipšnios, nuoširdžios... Aš tave taip be galo myliu, tėveli... Taip be galo...
ŠEREIKA. Hhu... Liucija!.. (Vėl ją apkabina.) Mano kūdiki...
ŠEREIKIENĖ. Razlimonylis!.. (Nepatenkinta išeina.)
7
ŠEREIKA. Liucija... (Ne tai kuksi, ne tai juokiasi.) Liucija, gi tu visai, ėė, į savo motiną panaši... Kaip mane gyvą matai... (Apsidairo.) – Išėjo? Na ir labai gerai padarė, kad išėjo. – Tai tu sakai – myli mane?
LIUCIJA. Va tokį, tėveli, koks tu dabar esi. Tokį, kokį aš tave mylėdavau, kai tu, ant savo kelių mane paėmęs, glostydavai man plaukus, liepdavai bučiuoti man savo akis... (Juokiasi.) Gąsdindavai mane savo ūsais...
ŠEREIKA. Liucija!.. Aš tave, ėė, auksu apipilsiu, brilijantais nusagstysiu...
LIUCIJA (užima jam burną). Nereikia, nereikia, tėveli... (Prisiglaudžia prie tėvo.)
ŠEREIKA. Tu pati mano, ėė, ir auksas, ir brilijantas... Hhu.. (Purto ją.)
(Įeina Ona.)
8
ONA. Svečias atėjo.
ŠEREIKA (mostiguodamas rankomis). Manęs nėra namie!
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.