Patriotai33 psl. · apie 5 min.
Antras veiksmas42% kūrinio
33 psl.

LIUCIJA. Kuris guldamas ir keldamasis prisimena savo našlaitėlę, savo vargšę mažytę dukrelę ir siunčia jai savo palaiminimus... O iš jo liūdesiu apgaubtų akių rieda per skruostus tokios tyros, skaisčios ašaros....

ŠEREIKA (beveik verkdamas). Ėė... Liucija... Mano kūdiki... Mano vienturtėle... (Apsikabina ją ir kuksi.)

ŠEREIKIENĖ. Na, kas čia dabar, tartum teatre!

ŠEREIKA (žmonai). Tylėk! (Dukteriai.) Liucija... Dukrele... Tai tu, mano mažyte, nesijuoki? Tai yra, aš norėjau pasakyti – tu ne iš knygos taip man kalbi, o tikrai? A, mano lelijėle, mano rūtele?..

LIUCIJA. Aš... Aš iš pačių širdies gelmių...

ŠEREIKA. Hhu... (Kažkaip linksmai kuksi.)

LIUCIJA. Ach, kad tu žinotum, kaip aš esu ištroškusi tėviškos meilės, tokios – lipšnios, nuoširdžios... Aš tave taip be galo myliu, tėveli... Taip be galo...

ŠEREIKA. Hhu... Liucija!.. (Vėl ją apkabina.) Mano kūdiki...

ŠEREIKIENĖ. Razlimonylis!.. (Nepatenkinta išeina.)

7

ŠEREIKA. Liucija... (Ne tai kuksi, ne tai juokiasi.) Liucija, gi tu visai, ėė, į savo motiną panaši... Kaip mane gyvą matai... (Apsidairo.) – Išėjo? Na ir labai gerai padarė, kad išėjo. – Tai tu sakai – myli mane?

LIUCIJA. Va tokį, tėveli, koks tu dabar esi. Tokį, kokį aš tave mylėdavau, kai tu, ant savo kelių mane paėmęs, glostydavai man plaukus, liepdavai bučiuoti man savo akis... (Juokiasi.) Gąsdindavai mane savo ūsais...

ŠEREIKA. Liucija!.. Aš tave, ėė, auksu apipilsiu, brilijantais nusagstysiu...

LIUCIJA (užima jam burną). Nereikia, nereikia, tėveli... (Prisiglaudžia prie tėvo.)

ŠEREIKA. Tu pati mano, ėė, ir auksas, ir brilijantas... Hhu.. (Purto ją.)

(Įeina Ona.)

8

ONA. Svečias atėjo.

ŠEREIKA (mostiguodamas rankomis). Manęs nėra namie!

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.