Patriotai33-34 psl. · apie 5 min.
Antras veiksmas44% kūrinio
33 psl.

LIUCIJA. Kuris guldamas ir keldamasis prisimena savo našlaitėlę, savo vargšę mažytę dukrelę ir siunčia jai savo palaiminimus... O iš jo liūdesiu apgaubtų akių rieda per skruostus tokios tyros, skaisčios ašaros....

ŠEREIKA (beveik verkdamas). Ėė... Liucija... Mano kūdiki... Mano vienturtėle... (Apsikabina ją ir kuksi.)

ŠEREIKIENĖ. Na, kas čia dabar, tartum teatre!

ŠEREIKA (žmonai). Tylėk! (Dukteriai.) Liucija... Dukrele... Tai tu, mano mažyte, nesijuoki? Tai yra, aš norėjau pasakyti – tu ne iš knygos taip man kalbi, o tikrai? A, mano lelijėle, mano rūtele?..

LIUCIJA. Aš... Aš iš pačių širdies gelmių...

ŠEREIKA. Hhu... (Kažkaip linksmai kuksi.)

LIUCIJA. Ach, kad tu žinotum, kaip aš esu ištroškusi tėviškos meilės, tokios – lipšnios, nuoširdžios... Aš tave taip be galo myliu, tėveli... Taip be galo...

ŠEREIKA. Hhu... Liucija!.. (Vėl ją apkabina.) Mano kūdiki...

ŠEREIKIENĖ. Razlimonylis!.. (Nepatenkinta išeina.)

7

ŠEREIKA. Liucija... (Ne tai kuksi, ne tai juokiasi.) Liucija, gi tu visai, ėė, į savo motiną panaši... Kaip mane gyvą matai... (Apsidairo.) – Išėjo? Na ir labai gerai padarė, kad išėjo. – Tai tu sakai – myli mane?

LIUCIJA. Va tokį, tėveli, koks tu dabar esi. Tokį, kokį aš tave mylėdavau, kai tu, ant savo kelių mane paėmęs, glostydavai man plaukus, liepdavai bučiuoti man savo akis... (Juokiasi.) Gąsdindavai mane savo ūsais...

ŠEREIKA. Liucija!.. Aš tave, ėė, auksu apipilsiu, brilijantais nusagstysiu...

LIUCIJA (užima jam burną). Nereikia, nereikia, tėveli... (Prisiglaudžia prie tėvo.)

ŠEREIKA. Tu pati mano, ėė, ir auksas, ir brilijantas... Hhu.. (Purto ją.)

(Įeina Ona.)

8

ONA. Svečias atėjo.

ŠEREIKA (mostiguodamas rankomis). Manęs nėra namie!

34 psl.

ONA. Kaip tai – nėra? Tartum aš nematau pono visų direktoriaus.

ŠEREIKA. Sakau, kad nėra! Aš sergu!

ONA. Ir namie, ir sveikas kaip ridikas. Na ir šposininkas tas mūsų ponas. (Atidariusi duris.) Prašau, ponas mokytojau!

LABUTIS. Aš pas panelę, pas Liuciją.

LIUCIJA. Ach, dėde! (Eina.)

ŠEREIKA (Liucijai). Kur tu? (Pribėga prie durų.) Prašom, prašom, švogeri! Liucija čionai. Aš maniau, svetimas.

LABUTIS (įeidamas). Bėgau pro šalį. Sakau reikia Liuciją aplankyti.

ŠEREIKA. Ėch, Simai! Mano švogeri! Tik tu pažiūrėk į ją (paima ją už rankos), kokia ji pas mane, ėė, gražuolė!.. (Pabučiuoja ją į kaktą.)

ONA (sau). Nagi čia dabar kas? Ar pasigėręs?

LABUTIS (žiūri į juos linksmas ir pats pralinksmėja). Tu ją myli? Iš tikrųjų – myli?

ŠEREIKA (vėl pabučiuoja dukterį). Ėė... (Žiūri į Labutį.)

LABUTIS. Hėė... (Nušvitęs juokiasi.)

ŠEREIKA. Ar aš ją myliu? Juk ji visai į savo motiną... Kaip du lašu vandens... Kaip mane gyvą matai, švogeri...

LIUCIJA. Prašau sėsti, dėde.

ONA (paduodama kėdę). Prašau, ponas mokytojau.

LABUTIS. Ką čia, vaikeliai, sėsti! Aš šokti noriu, matydamas, kad pas jus čia šiandie tartum Velykos...

ŠEREIKA. Ėch, mano švogeri, Liucija!.. (Ištiesia į abi pusi rankas.) Pasėjau linelius, geltonus grudelius... (Nejučia susiima už rankų ir keletą sykių patupena.) Tu, žilvyti, tūta, tūta, žilvytėli, tūta!..

(Jiems bedainuojant tarpdury pasirodo Šereikienė ir vėl tuoj pasislepia.)

ŠEREIKA (apsikabina Labutį). Simai! Labuti! Aš jeigu ką pamyliu, tai dūšią esu pasiruošęs atiduoti! Kaip mane gyvą matai, švogeri!..

Ona. Dievaži, ponas direktorius nė truputėlio neperdeda. Toks jau minkštaširdis...

LABUTIS. Net širdis krūtinėj atkiuto... Pas jus šiandie visai taip, kaip anais gerais laikais būdavo. Tik medaus ir alučio betrūksta.

ŠEREIKA. Ona, girdi! (Užtraukia.) Išgersim, broleliai, išgersim...

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.