ONA. Kaip tai – nėra? Tartum aš nematau pono visų direktoriaus.
ŠEREIKA. Sakau, kad nėra! Aš sergu!
ONA. Ir namie, ir sveikas kaip ridikas. Na ir šposininkas tas mūsų ponas. (Atidariusi duris.) Prašau, ponas mokytojau!
LABUTIS. Aš pas panelę, pas Liuciją.
LIUCIJA. Ach, dėde! (Eina.)
ŠEREIKA (Liucijai). Kur tu? (Pribėga prie durų.) Prašom, prašom, švogeri! Liucija čionai. Aš maniau, svetimas.
LABUTIS (įeidamas). Bėgau pro šalį. Sakau reikia Liuciją aplankyti.
ŠEREIKA. Ėch, Simai! Mano švogeri! Tik tu pažiūrėk į ją (paima ją už rankos), kokia ji pas mane, ėė, gražuolė!.. (Pabučiuoja ją į kaktą.)
ONA (sau). Nagi čia dabar kas? Ar pasigėręs?
LABUTIS (žiūri į juos linksmas ir pats pralinksmėja). Tu ją myli? Iš tikrųjų – myli?
ŠEREIKA (vėl pabučiuoja dukterį). Ėė... (Žiūri į Labutį.)
LABUTIS. Hėė... (Nušvitęs juokiasi.)
ŠEREIKA. Ar aš ją myliu? Juk ji visai į savo motiną... Kaip du lašu vandens... Kaip mane gyvą matai, švogeri...
LIUCIJA. Prašau sėsti, dėde.
ONA (paduodama kėdę). Prašau, ponas mokytojau.
LABUTIS. Ką čia, vaikeliai, sėsti! Aš šokti noriu, matydamas, kad pas jus čia šiandie tartum Velykos...
ŠEREIKA. Ėch, mano švogeri, Liucija!.. (Ištiesia į abi pusi rankas.) Pasėjau linelius, geltonus grudelius... (Nejučia susiima už rankų ir keletą sykių patupena.) Tu, žilvyti, tūta, tūta, žilvytėli, tūta!..
(Jiems bedainuojant tarpdury pasirodo Šereikienė ir vėl tuoj pasislepia.)
ŠEREIKA (apsikabina Labutį). Simai! Labuti! Aš jeigu ką pamyliu, tai dūšią esu pasiruošęs atiduoti! Kaip mane gyvą matai, švogeri!..
Ona. Dievaži, ponas direktorius nė truputėlio neperdeda. Toks jau minkštaširdis...
LABUTIS. Net širdis krūtinėj atkiuto... Pas jus šiandie visai taip, kaip anais gerais laikais būdavo. Tik medaus ir alučio betrūksta.
ŠEREIKA. Ona, girdi! (Užtraukia.) Išgersim, broleliai, išgersim...
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.