Patriotai35 psl. · apie 5 min.
Antras veiksmas45% kūrinio
35 psl.

ONA. Ar šantano?

ŠEREIKA (piktai). Po velnių tavo šantaną! Alaus ir, jeigu yra, medaus mums paruošk valgomajame!

ONA. Yra, kur nebus. Mes ponui mokytojui visuomet turime paruošusios medučio...

LIUCIJA. Yra, yra, dėde. – Mes tuojau... (Abi išeina.)

9

LABUTIS. Na ir palinksminote mane, senį. Net ant širdies palengvėjo. Tartum seni laikai būtų prisikėlę... Tartum tikra tėvynės dvasia čia būtų papūtus...

ŠEREIKA. Ir linksmai gi mes, Simai, gyvendavome prieš karą! Ypač, kai aš tavo seserį pažinau... (Atsidūsta.) Gera buvo moteriškė, amžiną atilsį duok jai, Dieve... (Šluosto akis.)

LABUTIS. Mat tuomet visus mus jungė mūsų rytojus. Visų širdyse plasnojo svajonė, degė viltis. Tikėjome Lietuvos prisikėlimu. Dabar aš, tiesą pasakius, vaikščioju ir pats savęs nebesuprantu: visur kunigaikščių paveikslai, kiekvienoj vietoj mūsų Vytis, kardu užsimojęs, kažkur lekia, visi tik rėkia, tik šaukia besikesnodami: „Mes patriotai, mes tėvynės sūnūs!“ O meilės, žinai, savo artimui, savo broliui, savo kraštui kaip ir nematai žmogus. Ir toji pati Lietuva – vis iki šiol be Gedimino sostinės, suspausta, susmaugta... O gal aš jau pasenau, Napoleonai, nieko nesuprantu, kas čia aplink mane dedasi, nebeįstengiu būti geru patriotu?.. Ką gi, jau, ačiū Dievui, septintą dešimtą varau...

(Įeina Liucija.)

LIUCIJA. Prašau į valgomąjį. Dėde! Tėveli! (Pažiūrėjusi į vieną ir į kitą.) Ką gi jūs toki nosis pakabinę?

LABUTIS. Mat, mes čia, vaikeli, prisiminėme senus laikus ir susimąstėme, nuliūdome, kad senstame, žengiame prie kapo...

LIUCIJA. Na, ką čia dabar, dėde! Prašau. Išsigersime alučio, medaus paragausime. Aš dėdei paskambinsiu.

LABUTIS (eidamas). Aš tau, Liucija, dovanų atnešiau.

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.