Patriotai35-36 psl. · apie 5 min.
Antras veiksmas46% kūrinio
35 psl.

ONA. Ar šantano?

ŠEREIKA (piktai). Po velnių tavo šantaną! Alaus ir, jeigu yra, medaus mums paruošk valgomajame!

ONA. Yra, kur nebus. Mes ponui mokytojui visuomet turime paruošusios medučio...

LIUCIJA. Yra, yra, dėde. – Mes tuojau... (Abi išeina.)

9

LABUTIS. Na ir palinksminote mane, senį. Net ant širdies palengvėjo. Tartum seni laikai būtų prisikėlę... Tartum tikra tėvynės dvasia čia būtų papūtus...

ŠEREIKA. Ir linksmai gi mes, Simai, gyvendavome prieš karą! Ypač, kai aš tavo seserį pažinau... (Atsidūsta.) Gera buvo moteriškė, amžiną atilsį duok jai, Dieve... (Šluosto akis.)

LABUTIS. Mat tuomet visus mus jungė mūsų rytojus. Visų širdyse plasnojo svajonė, degė viltis. Tikėjome Lietuvos prisikėlimu. Dabar aš, tiesą pasakius, vaikščioju ir pats savęs nebesuprantu: visur kunigaikščių paveikslai, kiekvienoj vietoj mūsų Vytis, kardu užsimojęs, kažkur lekia, visi tik rėkia, tik šaukia besikesnodami: „Mes patriotai, mes tėvynės sūnūs!“ O meilės, žinai, savo artimui, savo broliui, savo kraštui kaip ir nematai žmogus. Ir toji pati Lietuva – vis iki šiol be Gedimino sostinės, suspausta, susmaugta... O gal aš jau pasenau, Napoleonai, nieko nesuprantu, kas čia aplink mane dedasi, nebeįstengiu būti geru patriotu?.. Ką gi, jau, ačiū Dievui, septintą dešimtą varau...

(Įeina Liucija.)

LIUCIJA. Prašau į valgomąjį. Dėde! Tėveli! (Pažiūrėjusi į vieną ir į kitą.) Ką gi jūs toki nosis pakabinę?

LABUTIS. Mat, mes čia, vaikeli, prisiminėme senus laikus ir susimąstėme, nuliūdome, kad senstame, žengiame prie kapo...

LIUCIJA. Na, ką čia dabar, dėde! Prašau. Išsigersime alučio, medaus paragausime. Aš dėdei paskambinsiu.

LABUTIS (eidamas). Aš tau, Liucija, dovanų atnešiau.

36 psl.

LIUCIJA (paėmusi varto knygą). Iš tikrųjų, dėdė mane lepini kaip vaiką. Čia kažkas dėdės įdėta.

LABUTIS. A, tai Raudonojo Kryžiaus loterijos bilietas. Nenoromis įbruko. Tegu jis sau liekti knygoj.

LIUCIJA. Tėveli, eime!

ŠEREIKA. Eikite, eikite. Aš tuojau.

(Liucija su Labučiu išeina.)

10

ŠEREIKA (likęs vienas, kažką liūdnai rymo; staigiai pakyla ir karčiai nusijuokia). Patriotai! Į Sibirą tokius patriotus!..

(Kažkas barškina iš prieškambario.)

ŠEREIKIENĖ (įeidama iš valgomojo). Ten, rodosi, kažkas atėjo.

(Girdėti barškinant.)

ŠEREIKA (piktai). Prašau įeiti!

(Įeina Velička.)

ŠEREIKIENĖ. Ach, ponas Velička!

VELIČKA. Labas. (Meiliai pabučiavęs Šereikienei ranką eina prie Šereikos.) Matai, koks punktualus. Sveikas.

ŠEREIKA (sveikindamasis). Punktualus? Ar mes buvome susitarę?

ŠEREIKIENĖ. Fu, koks tu... Juk tu ponui Veličkai skambinai.

ŠEREIKA. Ach, tiesa, tiesa. Aš ir pamiršau.

VELIČKA. Rotšildas! Sėdi sau kabinete ir operuoja – kur, ką ir kaip. Na, kas girdėti departamente? Kaip ten be manęs einasi dalykai?

ŠEREIKA. Viskas tvarkoj.

VELIČKA. Žiūrėk, ponas vice direktoriau! Nelepinti man valdininkų! Na, ką gera man turi pasakyti.

(Telefono skambutis.)

ŠEREIKA. Atsiprašau. (Pagriebia triubelę.) Ką? Ministeris? Aš tuojau, tuojau. Jau einu, einu, bėgu... (Padėjęs triubelę šį tą griebia nuo stalo.) A, kad jį kur...

ŠEREIKIENĖ. Ot tau chorovodo šokti! Ir pasivėlavai!

VELIČKA (traukdamasis nuo Šereikos).. Pala, pala! Nelipk ant kojos! Cha cha, ką tu čia, tartum akis išdegęs...

ŠEREIKIENĖ (pašiepdama). Tūta, tūta. Žilvytėli, tūta... Ot tau ir tūta!..

ŠEREIKA. Kur mano pensnė? Pensnė? A, šit... (Pagriebęs pensnė bėga.)

VELIČKA. Žiūrėk, Šereika! Jeigu ten kas nors negerai, būk vyras!

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.