LIUCIJA (paėmusi varto knygą). Iš tikrųjų, dėdė mane lepini kaip vaiką. Čia kažkas dėdės įdėta.
LABUTIS. A, tai Raudonojo Kryžiaus loterijos bilietas. Nenoromis įbruko. Tegu jis sau liekti knygoj.
LIUCIJA. Tėveli, eime!
ŠEREIKA. Eikite, eikite. Aš tuojau.
(Liucija su Labučiu išeina.)
10
ŠEREIKA (likęs vienas, kažką liūdnai rymo; staigiai pakyla ir karčiai nusijuokia). Patriotai! Į Sibirą tokius patriotus!..
(Kažkas barškina iš prieškambario.)
ŠEREIKIENĖ (įeidama iš valgomojo). Ten, rodosi, kažkas atėjo.
(Girdėti barškinant.)
ŠEREIKA (piktai). Prašau įeiti!
(Įeina Velička.)
ŠEREIKIENĖ. Ach, ponas Velička!
VELIČKA. Labas. (Meiliai pabučiavęs Šereikienei ranką eina prie Šereikos.) Matai, koks punktualus. Sveikas.
ŠEREIKA (sveikindamasis). Punktualus? Ar mes buvome susitarę?
ŠEREIKIENĖ. Fu, koks tu... Juk tu ponui Veličkai skambinai.
ŠEREIKA. Ach, tiesa, tiesa. Aš ir pamiršau.
VELIČKA. Rotšildas! Sėdi sau kabinete ir operuoja – kur, ką ir kaip. Na, kas girdėti departamente? Kaip ten be manęs einasi dalykai?
ŠEREIKA. Viskas tvarkoj.
VELIČKA. Žiūrėk, ponas vice direktoriau! Nelepinti man valdininkų! Na, ką gera man turi pasakyti.
(Telefono skambutis.)
ŠEREIKA. Atsiprašau. (Pagriebia triubelę.) Ką? Ministeris? Aš tuojau, tuojau. Jau einu, einu, bėgu... (Padėjęs triubelę šį tą griebia nuo stalo.) A, kad jį kur...
ŠEREIKIENĖ. Ot tau chorovodo šokti! Ir pasivėlavai!
VELIČKA (traukdamasis nuo Šereikos).. Pala, pala! Nelipk ant kojos! Cha cha, ką tu čia, tartum akis išdegęs...
ŠEREIKIENĖ (pašiepdama). Tūta, tūta. Žilvytėli, tūta... Ot tau ir tūta!..
ŠEREIKA. Kur mano pensnė? Pensnė? A, šit... (Pagriebęs pensnė bėga.)
VELIČKA. Žiūrėk, Šereika! Jeigu ten kas nors negerai, būk vyras!
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.