LIUCIJA (paėmusi varto knygą). Iš tikrųjų, dėdė mane lepini kaip vaiką. Čia kažkas dėdės įdėta.
LABUTIS. A, tai Raudonojo Kryžiaus loterijos bilietas. Nenoromis įbruko. Tegu jis sau liekti knygoj.
LIUCIJA. Tėveli, eime!
ŠEREIKA. Eikite, eikite. Aš tuojau.
(Liucija su Labučiu išeina.)
10
ŠEREIKA (likęs vienas, kažką liūdnai rymo; staigiai pakyla ir karčiai nusijuokia). Patriotai! Į Sibirą tokius patriotus!..
(Kažkas barškina iš prieškambario.)
ŠEREIKIENĖ (įeidama iš valgomojo). Ten, rodosi, kažkas atėjo.
(Girdėti barškinant.)
ŠEREIKA (piktai). Prašau įeiti!
(Įeina Velička.)
ŠEREIKIENĖ. Ach, ponas Velička!
VELIČKA. Labas. (Meiliai pabučiavęs Šereikienei ranką eina prie Šereikos.) Matai, koks punktualus. Sveikas.
ŠEREIKA (sveikindamasis). Punktualus? Ar mes buvome susitarę?
ŠEREIKIENĖ. Fu, koks tu... Juk tu ponui Veličkai skambinai.
ŠEREIKA. Ach, tiesa, tiesa. Aš ir pamiršau.
VELIČKA. Rotšildas! Sėdi sau kabinete ir operuoja – kur, ką ir kaip. Na, kas girdėti departamente? Kaip ten be manęs einasi dalykai?
ŠEREIKA. Viskas tvarkoj.
VELIČKA. Žiūrėk, ponas vice direktoriau! Nelepinti man valdininkų! Na, ką gera man turi pasakyti.
(Telefono skambutis.)
ŠEREIKA. Atsiprašau. (Pagriebia triubelę.) Ką? Ministeris? Aš tuojau, tuojau. Jau einu, einu, bėgu... (Padėjęs triubelę šį tą griebia nuo stalo.) A, kad jį kur...
ŠEREIKIENĖ. Ot tau chorovodo šokti! Ir pasivėlavai!
VELIČKA (traukdamasis nuo Šereikos).. Pala, pala! Nelipk ant kojos! Cha cha, ką tu čia, tartum akis išdegęs...
ŠEREIKIENĖ (pašiepdama). Tūta, tūta. Žilvytėli, tūta... Ot tau ir tūta!..
ŠEREIKA. Kur mano pensnė? Pensnė? A, šit... (Pagriebęs pensnė bėga.)
VELIČKA. Žiūrėk, Šereika! Jeigu ten kas nors negerai, būk vyras!
ŠEREIKA (piktai). Vyras, vyras! Kas gi aš, jeigu ne vyras? (Žmonai.) Pietauti manęs nelaukite. (Išbėga.)
11
ŠEREIKIENĖ (uždaro duris ir atsisėda). Prašau sėsti.
VELIČKA. Kur įsakysite, mano ponia?
ŠEREIKIENĖ. Kur tik norite.
VELIČKA (prisėda prie jos). Na, kaip žiedas? Patinka?
(Iš gretimo kambario pasigirsta muzika.)
VELIČKA. O, kaip puiku! Pasilsėsiu valandėlę.
(Abu sėdi ir ramiai sau klauso.)
VELIČKA (slinkdamasis arčiau prie Šereikienės). Liuba!.. Kaip gera...
ŠEREIKIENĖ. Prašau ramiai!..
VELIČKA. Liuba!.. (Pagriebia ją ir apkabina.)
(Tuo metu iš prieškambario įeina Ona su Veličkiene.)
12
ONA (įeidama). Ponas visų direktoriau... (Pamačiusi Veličką su Šereikiene.) Vardan Dievo Tėvo...
VELIČKA (pašoksta nuo Šereikienės). Tu? Čia?!
VELIČKIENĖ. Taip. Aš.
VELIČKA. Sirgdama? Tiek kelio?
VELIČKIENĖ. Aš pas poną Šereiką, o ne pas tave.
ŠEREIKIENĖ. Pas poną Šereiką? Jo nėra namie. Jis ministerijoj.
VELIČKIENĖ. Tuomet pas ponią Šereikienę... (Užsikosėja.)
ONA (paima ją už parankės). Prašau ponia sėsti. Matyti, negaluoji.
VELIČKIENĖ (padedama Onos atsisėda). Ačiū... (Vėl užsikosėja.)
VELIČKA (užsirūko papirosą).
ONA (Veličkai). Nedūmyk, kcelencija! Juk matai, kad ligonis!
VELIČKA (užgesina papirosą, sau). Velnias mane čia atnešė tokią valandą!
ONA (Veličkienei). Tai kas gi ponia tokia būsi? Gal pono Šereikos kokia pažystama, ar šiaipjau su reikalu?
VELIČKIENĖ. Aš (rodo į Veličką)... jo žmona... (Kosėja.)
ONA. Kcelencijos? (Sau.) Ak, kad tu surūgtum!.. (Veličkai.) O jis čia mat dar papirosą dums!.. Kcelencija! Argi galima šitaip?..
13
ŠEREIKA (dar pro duris bėgdamas). Portfelį! Portfelį! (Sustoja ir dairosi į visus.)
ONA (Šereikai). Pas tamstą, ponas visų direktoriau, viešnia. (Rodo į Veličkienę.)
VELIČKIENĖ. Labas, ponas Šereika... (Kosėja.) Jis... mano vyras... tamstos žmoną... Oi, aš negaliu... (Ima sunkiai kosėti.)
ŠEREIKIENĖ. Prašau. (Duoda jai vandens.) Susimildama, tamsta, nekalbėk! Matai, kad kenkia...
ŠEREIKA. Ėė... (Dairosi į visas puses.) Drauge, mano broli... Nejau tu, ėė?.. (Eina prie Veličkos.)
VELIČKA (piktai). Napoleonai, tu nežinai kas čia per dalykas! Žiūrėk man, o tai aš – vienas du – ir tik vienos dulkės čia paliks!
ONA (eidama prie Veličkos). Kcelencija, kas taip daro, tam tfu! (Nusispiauna.) Ot ką aš pasakysiu!..
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.