38 psl.
ONA (Šereikai). Pas tamstą, ponas visų direktoriau, viešnia. (Rodo į Veličkienę.)
VELIČKIENĖ. Labas, ponas Šereika... (Kosėja.) Jis... mano vyras... tamstos žmoną... Oi, aš negaliu... (Ima sunkiai kosėti.)
ŠEREIKIENĖ. Prašau. (Duoda jai vandens.) Susimildama, tamsta, nekalbėk! Matai, kad kenkia...
ŠEREIKA. Ėė... (Dairosi į visas puses.) Drauge, mano broli... Nejau tu, ėė?.. (Eina prie Veličkos.)
VELIČKA (piktai). Napoleonai, tu nežinai kas čia per dalykas! Žiūrėk man, o tai aš – vienas du – ir tik vienos dulkės čia paliks!
ONA (eidama prie Veličkos). Kcelencija, kas taip daro, tam tfu! (Nusispiauna.) Ot ką aš pasakysiu!..
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.