Valgomasis kambarys. Ant stalo stovi keletas bonkų ir dar šis tas... Trejos durys – į virtuvę, į kabinetą ir į svečių kambarį. Pastarosios atdaros.
1
ONA (pažiūrėjusi į svečių kambarį, kur matyti Šereika su Velička). Jeigu tu toks kvailas, tai tegu tave tas Velička visai užvynioja ant savo piršto. Taip aš ir kišiuosi jūsų reikaluosna. (Triūsinėja apie stalą.) Ne veltui žmonės sako, kad kur du pešasi, trečiam nėra ko kištis. Nors ir anandie, kai Veličkos žmona atėjo. Juk viskas, kaip ant delno buvo. Ir galų gale – kas gi? Tik aš nukentėjau. Tfu!.. Tas Šereika daugiau pinigų turi, negu smegenų...
(Įeina Šereika su Velička.)
ŠEREIKA. Ona, šviesos daugiau!
ONA (žibindama elektrą). Vis nežmoniškai. Dieną tamsos, o naktį šviesos.
VELIČKA. Ką tu čia murmi kaip meška?
ONA (piktai nusisukusi nuo jo, eidama prie stalo, sau). Būtum mano vyras, tai aš tave pamokyčiau.
ŠEREIKA. Ona, taures ant stalo!
ONA (pastato taures). Daugiau nieko nereikia?
ŠEREIKA. Paprašyk čia ponią.
ONA. Ponia išburzgėjo.
ŠEREIKA. Ko tu tokią susiraukusi, tartum naginė?
ONA. Ponas nori, kad aš dantis pardavinėčiau? Jeigu susiraukusi, tai tur būt ne veltui... (Šluostydama akis išeina.)
ŠEREIKA (vydamasis ją). Ona! Ona, kas tau?
VELIČKA. Napoleonai, spiauk!
ŠEREIKA. Ji kažko verkia.
VELIČKA. Supaisysi bobų ašarų. Jos visuomet žlugtą merkia. Tai jų amatas.
2
ŠEREIKA (sugrįžta atgal). Žinai, kai aš pamatau ašarojantį žmogų, taip kažkas širdy, ėė, ir suvirpa. Kaip mane gyvą matai, Petrai... (Išsiėmęs skepetaitę šluostosi akis.)
VELIČKA. Todel, kad ir pats pusė bobos esi.
ŠEREIKA (užsigavęs). Aš – pusė bobos?!
VELIČKA. Na tik negaidžiuok čia be reikalo! Geriau išgerkime. (Pripila dvi taures.)
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.