Patriotai3-4 psl. · apie 5 min.
Pirmas veiksmas5% kūrinio
3 psl.

LIUCIJA. Cha cha... Ponia vice direktorienė!..

ŠEREIKIENĖ (prikaišiodama). Liucija!

ONA. O gal mūsų poną jau paskyrė patriotu būti? Bet aš dar nieko negirdėjau. Dievaži, nieko.

ŠEREIKIENĖ (sau). Ach, aš nebegaliu su ta kaimiete...

ONA. Jeigu iš tikrųjų taip yra, tai aš ponią galiu vadinti ir ponia patriotienė. Man nesunku. Dievaži, nesunku.

ŠEREIKIENĖ. Na, ar nenutylsi gi pagaliau! Ot tarataika...

ONA. Ką aš kalta, ponia, jeigu man niekas nepasakė. Juk man vistiek – ar ponia visų direktorienė, ar ponia patriotienė...

ŠEREIKIENĖ. Nešk greičiau šitą paveikslą į pono kabinetą ir eik į krautuvę!

ONA. Man nesunku. Ką liepiate, tą ir darau. Juk kaime pas mus nėra nei direktorių, nei patriotų. Labai aš žinau.

ŠEREIKIENĖ. Eik, eik, daug nekalbėjusi!

ONA. Še tau, kad nori – ir žodžio nebeduoda tarti. (Pasiima paveikslą ir ruošiasi eiti.) Juk mane ponas atvežė miestan ne tylėti, bet dirbti. (Šnairuodama į Šereikienę išeina.)

2.

ŠEREIKIENĖ. Fu, kokia biauri merga... Tartum visą kaimą ji ant savo pečių užsigriovusi laikytų...

LIUCIJA. Ji nuoširdžiai. Kaip tikras žemės vaikas. O mes, mat, vice direktoriai, patriotai... Cha cha...

ŠEREIKIENĖ. Liucija, ką tu?.. Juk aš už tave senesnė. Ir, be to, esu tau kaip ir motina. O tu tik ir žinai visą laiką šaipytis.

LIUCIJA (rimtai). Ką?! Prašyčiau truputį mandagiau! Aš ne Ona!

ŠEREIKIENĖ (susigriebusi). Aš ir vėl, tur būt, pavartojau ne vietoj žodį? Na, nepyk, Liucija, Aš nenorėjau.

LIUCIJA. Kaip ir motina! Žinai kas tamsta esi? Meilužė!

ŠEREIKIENĖ. Ką, ką tu pasakei?

LIUCIJA. Mano tėvo meilužė, vaidinanti teisėtos žmonos rolę.

ŠEREIKIENĖ. Vadinasi, tu žinai?

LIUCIJA. Taip, žinau.

4 psl.

ŠEREIKIENĖ. Juo geriau. Bent turėsiu dabar kam širdį išlieti. Tu manai, Liucija, kad man tai labai saldu be šliubo čia gyventi? Pirmiau dar šiaip taip buvo. Bet dabar, užėmus jam tokią aukštą padėti, turint reikalų su kunigais... Juk pati supranti...

LIUCIJA. Labai man rūpi. Darykite, kaip tik sau norite.

ŠEREIKIENĖ. Visai be reikalo, Liucija, manęs taip neapkenti. Juk, jeigu atvirai jau kalbėti, ar ne per mane tavo tėvas ėmė taip kilti? Senai jis čia buvo menkas valdininkėlis? Aš tik laimę jums atnešiau.

LIUCIJA. Gera laimė!

ŠEREIKIENĖ. Jūsų pasakymu, mums čia tik gervės pieno betrūksta.

LIUCIJA. Taip, pinigų tai kaip skiedrų mes turime, bet visko kito... Ach, ką ten veltui dar kalbėti...

ŠEREIKIENĖ. Kai yra pinigų ir visko kito atsiranda. Žiūrėk, kitos, kaip tu, tarnauja, kontorose džiūsta už keletą litų...

LIUCIJA. Aš, mat, kandidatė į ponias direktorienes. Kiek kartų bandžiau gauti tarnybą, tėvas vis pastoja kelią. Sako – gėda tarnauti.

ŠEREIKIENĖ. Ir džiaukis. O jeigu tu vis taip pat būsi su manim tokia, kaip dabar, ir aš galėsiu tau būti kitokia. Viskam yra ribos.

LIUCIJA. A, tamsta šitaip! Ponia vice direktorienė, trokštanti bažnyčios palaiminimo!

ŠEREIKIENĖ. Liucija, susimildama, neprikaišinėk man be reikalo mano padėties jūsų šeimynoj!

LIUCIJA. Patriotė, puošianti tėvynės meilę senų kunigaikščių paveikslais!

ŠEREIKIENĖ. Liucija, galubuška... Kam gi tu visą laiką taip prieš viską esi nusistačiusi, ką tik aš imu daryti? Sakau, kad pritruks man kantrybės! Tuomet pažinsi mane!

LIUCIJA. Cha cha... Čia dar trūksta Nukryžiuotojo. Pasikabinkite ir jį. Te visi mato, kad esate geri krikščionys, pavyzdingi katalikai...

ŠEREIKIENĖ. Na, susimildama, Liucija, o tai aš iš tikrųjų... susirūstinsiu!

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kodėl Šereikienė nori pakabinti kunigaikščių paveikslus?

Pasirink atsakymą

Rašiniui: TėvynėMelas ir tiesa

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.