ŠEREIKA (piktai). Vyras, vyras! Kas gi aš, jeigu ne vyras? (Žmonai.) Pietauti manęs nelaukite. (Išbėga.)
11
ŠEREIKIENĖ (uždaro duris ir atsisėda). Prašau sėsti.
VELIČKA. Kur įsakysite, mano ponia?
ŠEREIKIENĖ. Kur tik norite.
VELIČKA (prisėda prie jos). Na, kaip žiedas? Patinka?
(Iš gretimo kambario pasigirsta muzika.)
VELIČKA. O, kaip puiku! Pasilsėsiu valandėlę.
(Abu sėdi ir ramiai sau klauso.)
VELIČKA (slinkdamasis arčiau prie Šereikienės). Liuba!.. Kaip gera...
ŠEREIKIENĖ. Prašau ramiai!..
VELIČKA. Liuba!.. (Pagriebia ją ir apkabina.)
(Tuo metu iš prieškambario įeina Ona su Veličkiene.)
12
ONA (įeidama). Ponas visų direktoriau... (Pamačiusi Veličką su Šereikiene.) Vardan Dievo Tėvo...
VELIČKA (pašoksta nuo Šereikienės). Tu? Čia?!
VELIČKIENĖ. Taip. Aš.
VELIČKA. Sirgdama? Tiek kelio?
VELIČKIENĖ. Aš pas poną Šereiką, o ne pas tave.
ŠEREIKIENĖ. Pas poną Šereiką? Jo nėra namie. Jis ministerijoj.
VELIČKIENĖ. Tuomet pas ponią Šereikienę... (Užsikosėja.)
ONA (paima ją už parankės). Prašau ponia sėsti. Matyti, negaluoji.
VELIČKIENĖ (padedama Onos atsisėda). Ačiū... (Vėl užsikosėja.)
VELIČKA (užsirūko papirosą).
ONA (Veličkai). Nedūmyk, kcelencija! Juk matai, kad ligonis!
VELIČKA (užgesina papirosą, sau). Velnias mane čia atnešė tokią valandą!
ONA (Veličkienei). Tai kas gi ponia tokia būsi? Gal pono Šereikos kokia pažystama, ar šiaipjau su reikalu?
VELIČKIENĖ. Aš (rodo į Veličką)... jo žmona... (Kosėja.)
ONA. Kcelencijos? (Sau.) Ak, kad tu surūgtum!.. (Veličkai.) O jis čia mat dar papirosą dums!.. Kcelencija! Argi galima šitaip?..
13
ŠEREIKA (dar pro duris bėgdamas). Portfelį! Portfelį! (Sustoja ir dairosi į visus.)
ONA (Šereikai). Pas tamstą, ponas visų direktoriau, viešnia. (Rodo į Veličkienę.)
VELIČKIENĖ. Labas, ponas Šereika... (Kosėja.) Jis... mano vyras... tamstos žmoną... Oi, aš negaliu... (Ima sunkiai kosėti.)
ŠEREIKIENĖ. Prašau. (Duoda jai vandens.) Susimildama, tamsta, nekalbėk! Matai, kad kenkia...
ŠEREIKA. Ėė... (Dairosi į visas puses.) Drauge, mano broli... Nejau tu, ėė?.. (Eina prie Veličkos.)
VELIČKA (piktai). Napoleonai, tu nežinai kas čia per dalykas! Žiūrėk man, o tai aš – vienas du – ir tik vienos dulkės čia paliks!
ONA (eidama prie Veličkos). Kcelencija, kas taip daro, tam tfu! (Nusispiauna.) Ot ką aš pasakysiu!..
Trečias veiksmas
Valgomasis kambarys. Ant stalo stovi keletas bonkų ir dar šis tas... Trejos durys – į virtuvę, į kabinetą ir į svečių kambarį. Pastarosios atdaros.
1
ONA (pažiūrėjusi į svečių kambarį, kur matyti Šereika su Velička). Jeigu tu toks kvailas, tai tegu tave tas Velička visai užvynioja ant savo piršto. Taip aš ir kišiuosi jūsų reikaluosna. (Triūsinėja apie stalą.) Ne veltui žmonės sako, kad kur du pešasi, trečiam nėra ko kištis. Nors ir anandie, kai Veličkos žmona atėjo. Juk viskas, kaip ant delno buvo. Ir galų gale – kas gi? Tik aš nukentėjau. Tfu!.. Tas Šereika daugiau pinigų turi, negu smegenų...
(Įeina Šereika su Velička.)
ŠEREIKA. Ona, šviesos daugiau!
ONA (žibindama elektrą). Vis nežmoniškai. Dieną tamsos, o naktį šviesos.
VELIČKA. Ką tu čia murmi kaip meška?
ONA (piktai nusisukusi nuo jo, eidama prie stalo, sau). Būtum mano vyras, tai aš tave pamokyčiau.
ŠEREIKA. Ona, taures ant stalo!
ONA (pastato taures). Daugiau nieko nereikia?
ŠEREIKA. Paprašyk čia ponią.
ONA. Ponia išburzgėjo.
ŠEREIKA. Ko tu tokią susiraukusi, tartum naginė?
ONA. Ponas nori, kad aš dantis pardavinėčiau? Jeigu susiraukusi, tai tur būt ne veltui... (Šluostydama akis išeina.)
ŠEREIKA (vydamasis ją). Ona! Ona, kas tau?
VELIČKA. Napoleonai, spiauk!
ŠEREIKA. Ji kažko verkia.
VELIČKA. Supaisysi bobų ašarų. Jos visuomet žlugtą merkia. Tai jų amatas.
2
ŠEREIKA (sugrįžta atgal). Žinai, kai aš pamatau ašarojantį žmogų, taip kažkas širdy, ėė, ir suvirpa. Kaip mane gyvą matai, Petrai... (Išsiėmęs skepetaitę šluostosi akis.)
VELIČKA. Todel, kad ir pats pusė bobos esi.
ŠEREIKA (užsigavęs). Aš – pusė bobos?!
VELIČKA. Na tik negaidžiuok čia be reikalo! Geriau išgerkime. (Pripila dvi taures.)
ŠEREIKA (paėmęs iš jo taurę). Į sveikatą! (Sudaužti.)
VELIČKA. Už tavo žmoną, ponią Liubą! (Išsigeria abudu.) Ėch, Napoleonai, kam čia tie žodžiai! (Vėl pripila abi taures.) Imk!
ŠEREIKA (paima taurę). Tai tu, Petrai, man iš draugiškumo? Sakai, galėtum prisiekti?
VELIČKA. Gerk, paskum pakalbėsim. (Abu išsigeria.) O tu kaip manai? Kas gi aš tau, jeigu ne draugas? Ar tu maža turi dar įrodymų iš mano pusės? Ar aš tavęs nepastačiau vice direktorium?
ŠEREIKA. Kas tiesa tai tiesa, Petrai.
VELIČKA. Tu man, bra, bobų neklausyk! Su jomis trumpas reikalas!
ŠEREIKA (juokiasi). Žiūrint, Petrai, kokia, ėė, paukštelė...
VELIČKA (pildamas taures). Ė, ką ten! Visos vienodai pluksnotos ir visos kaip viena vienodai skraido.
ŠEREIKA. Juokdarys tu, Petrai... Che che...
VELIČKA. Į sveikatą! (Abu išsigeria.) O savo Liubą tu gerbk ir mylėk, nes ji už tave galvą deda.
ŠEREIKA. Tai tu ją, sakai, norėjai išbandyti?
VELIČKA. O tu kaip manai? Labai man reikalinga tavo meilužė! Juk pats matei, kokių aš gražuolių turiu. Aš jam gera norėdamas, o jis velniai žino ką mano!..
ŠEREIKA. Drauge, mano broli!.. (Apsikabina Veličką.) Išgerkime už mūsų draugiškus ryšius. (Pripila.) Jeigu aš ką pamyliu, tai ir dūšią esu pasiruošęs atiduoti! Kaip mane gyvą matai, Petrai... (Sudaužti taurėmis.)
VELIČKA. Ne veltui ir aš tave taip pamylėjau. Ypač dabar mūsų draugiškumo ryšiai turi būti tvirti.
ŠEREIKA. Jie amžinai, Petrai, bus tvirti. Duodu tau garbės žodį. (Mušasi į krūtinę.)
VELIČKA. Nes velnias žino, koks dabar pas mus ministeris ateis. Žinai, gali toks žmogus pasitaikyti, kad visoms mūsų patriotinėms pastangoms gali būti taškas.
ŠEREIKA. Tai tu rimtai; Petrai, ėė, esi susirūpinęs?
VELIČKA. Aš, žinoma, tik taip kalbu. Bijoti – ne mano būdas. Bet vis delto, žinai, reikia būti atsargiems.
ŠEREIKA. Juk aš visuomet tau sakiau, Petrai...
VELIČKA. Sakiau, sakiau! Tuojau ir išsigando!
ŠEREIKA. Aš neišsigandau, Petrai, o taip sau... Truputį, žinai, kažkas širdy suvirpėjo, kad žmogus, ėė, dirbi, nesigaili savo sveikatos tėvynės labui, o čia, žiūrėk, ateis naujas ministeris ir vieton padėkos tau... Juk tu pats supranti, Petrai... Širdį skauda...
VELIČKA. Jau, jau! Liur liur košę... Tu man žiūrėk, o tai aš spiausiu ant visko ir sudiev! Pasaulis platus, o kitur saulė dar šviesiau šviečia negu tame jūsų užkampy, kuriam aš tiek metų pasiaukojęs dirbu. Aš kol patriotas – tai patriotas, o jeigu ne – tai tiek tu mane ir matysi...
ŠEREIKA. Petrai, buvai man iki šiol prietelis, būk juo ir ateity... Kaipgi aš be tavęs vienas čia likčiau?.. Juk tiek bendrų reikalų...
VELIČKA. Sakau, kad aš tave myliu. Jeigu būsi vyras, mes ir toliau gyvensime, kaip gyvenome. Bet dabar žiūrėk man – geruoju gyvenk su savo Liuba ir jokių reikalų neturėk su moteriškomis! Ko gera, dar ką nors netyčia kur prasitarsi ir nueis per visą miestą. O ten tuoj ir laikraščiai pastvers...
ŠEREIKA. Aš viską, Petrai, taip darysiu, kaip tik tu man liepsi. O su bobomis, ėė, ni ni... Tartum tik ką išsišventęs kunigėlis... Kaip mane gyvą matai...
VELIČKA (išsitraukia iš kišenės laikraštį). Skaitei apie mus straipsnį?
ŠEREIKA. Vėl rašo? Oi!.. Palauk, pirma išsigersiu. (Pilasi.)
VELIČKA. Nebijok! Čia kaip sviestu patepta.
ŠEREIKA (užsideda pensnė ir skaito). „Garbingi tėvynės sūnūs“... Ėė, ir čia apie mus, Petrai?
VELIČKA (išsigėręs). O apie ką gi daugiau? Žinoma, apie mus.
ŠEREIKA. Hy... Toki žodžiai!
VELIČKA. Čia sąryšy su mūsų ministerio atsistatydinimu.
ŠEREIKA. Duok dar vieną! (Išgeria ir drąsiu balsu skaito.) „Garbingi tėvynės sūnūs!“
VELIČKA. Skaityk va nuo šios vietos. (Parodo.)
ŠEREIKA (skaito). „Mūsų nepailstami valstybės vyrai ir visuomenės veikėjai, Petras Velička ir Napoleonas Šereika... (Pakeltu balsu) ir Napoleonas Šereika, – tie mūsų nepriklausomos tėvynės kūrėjai ir gilūs patriotai...“ Duok dar vieną! (Išgeria.) Petrai, broli! Aš negaliu... Man ašaros rieda...
VELIČKA. Ir kam čia tos ašaros? Tu, bra, į viską sveikai žiūrėk, jeigu nori būti žmogus. Duokš aš paskaitysiu!
ŠEREIKA. Paskaityk, brol, paskaityk... Aš taip susigraudinau... (Duoda jam laikraštį.)
VELIČKA (skaito). „Petras Velička... (Atsikosėjęs, pakeltu balsu.) Petras Velička ir Napoleonas Šereika – tie mūsų nepriklausomos tėvynės kūrėjai ir gilūs patriotai, bebudėdami prie mūsų jaunos valstybės sudėtingos mašinerijos ratų, per tuos sunkius mūsų tautai metus tiek nusipelnė visai šaliai, kad šiandie patys gali su gryna sąžine džiaugtis ir didžiuotis savo nuveiktais, tartum Sizifo darbais.“
ŠEREIKA. Taip stačiai ir pasakyta – ėė, su gryna sąžine?
VELIČKA. Na, matai, kad pasakyta. O kas pasakyta, tas šventa. Što napisano, brat, perom, tavo nievyrubiš i taporom!
ŠEREIKA. Išgerkim, brol! (Pila.) Su gryna sąžine, ėė, džiaugtis ir didžiuotis savo nuveiktais darbais!
VELIČKA. Matai, bra, kur aš tave išvedžiau! Susilaukti, kad apie tave taip rašytų laikraščiai, tai ne juokai, bra! Na, prosit! (Abu išsigeria.)
ŠEREIKA. Petrai, tu man kaip tėvas... Kaip mane gyvą matai... (Iškilmingai.) Su gryna sąžine didžiuotis savo nuveiktais...
VELIČKA (pagriebia). Tartum Sizifo darbais! Che che...
ŠEREIKA (susirūpinęs). Sizifo? O ar tai ne blogas, Petrai, žodis? Gal būt tame viename žody ir glūdi visa paslaptis?.. Žinai, brol, tie rašytojai gudrūs, žalčiai...
VELIČKA. Sizifas tai... Na, kaip čia tau geriau pasakius? Žinai, jis bus, tur būt, Ilja Muromco draugas. Toks milžinas.
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.