Patriotai40-42 psl. · apie 5 min.
Trečias veiksmas54% kūrinio
40 psl.

ŠEREIKA (paėmęs iš jo taurę). Į sveikatą! (Sudaužti.)

VELIČKA. Už tavo žmoną, ponią Liubą! (Išsigeria abudu.) Ėch, Napoleonai, kam čia tie žodžiai! (Vėl pripila abi taures.) Imk!

ŠEREIKA (paima taurę). Tai tu, Petrai, man iš draugiškumo? Sakai, galėtum prisiekti?

VELIČKA. Gerk, paskum pakalbėsim. (Abu išsigeria.) O tu kaip manai? Kas gi aš tau, jeigu ne draugas? Ar tu maža turi dar įrodymų iš mano pusės? Ar aš tavęs nepastačiau vice direktorium?

ŠEREIKA. Kas tiesa tai tiesa, Petrai.

VELIČKA. Tu man, bra, bobų neklausyk! Su jomis trumpas reikalas!

ŠEREIKA (juokiasi). Žiūrint, Petrai, kokia, ėė, paukštelė...

VELIČKA (pildamas taures). Ė, ką ten! Visos vienodai pluksnotos ir visos kaip viena vienodai skraido.

ŠEREIKA. Juokdarys tu, Petrai... Che che...

VELIČKA. Į sveikatą! (Abu išsigeria.) O savo Liubą tu gerbk ir mylėk, nes ji už tave galvą deda.

ŠEREIKA. Tai tu ją, sakai, norėjai išbandyti?

VELIČKA. O tu kaip manai? Labai man reikalinga tavo meilužė! Juk pats matei, kokių aš gražuolių turiu. Aš jam gera norėdamas, o jis velniai žino ką mano!..

ŠEREIKA. Drauge, mano broli!.. (Apsikabina Veličką.) Išgerkime už mūsų draugiškus ryšius. (Pripila.) Jeigu aš ką pamyliu, tai ir dūšią esu pasiruošęs atiduoti! Kaip mane gyvą matai, Petrai... (Sudaužti taurėmis.)

VELIČKA. Ne veltui ir aš tave taip pamylėjau. Ypač dabar mūsų draugiškumo ryšiai turi būti tvirti.

ŠEREIKA. Jie amžinai, Petrai, bus tvirti. Duodu tau garbės žodį. (Mušasi į krūtinę.)

VELIČKA. Nes velnias žino, koks dabar pas mus ministeris ateis. Žinai, gali toks žmogus pasitaikyti, kad visoms mūsų patriotinėms pastangoms gali būti taškas.

ŠEREIKA. Tai tu rimtai; Petrai, ėė, esi susirūpinęs?

VELIČKA. Aš, žinoma, tik taip kalbu. Bijoti – ne mano būdas. Bet vis delto, žinai, reikia būti atsargiems.

41 psl.

ŠEREIKA. Juk aš visuomet tau sakiau, Petrai...

VELIČKA. Sakiau, sakiau! Tuojau ir išsigando!

ŠEREIKA. Aš neišsigandau, Petrai, o taip sau... Truputį, žinai, kažkas širdy suvirpėjo, kad žmogus, ėė, dirbi, nesigaili savo sveikatos tėvynės labui, o čia, žiūrėk, ateis naujas ministeris ir vieton padėkos tau... Juk tu pats supranti, Petrai... Širdį skauda...

VELIČKA. Jau, jau! Liur liur košę... Tu man žiūrėk, o tai aš spiausiu ant visko ir sudiev! Pasaulis platus, o kitur saulė dar šviesiau šviečia negu tame jūsų užkampy, kuriam aš tiek metų pasiaukojęs dirbu. Aš kol patriotas – tai patriotas, o jeigu ne – tai tiek tu mane ir matysi...

ŠEREIKA. Petrai, buvai man iki šiol prietelis, būk juo ir ateity... Kaipgi aš be tavęs vienas čia likčiau?.. Juk tiek bendrų reikalų...

VELIČKA. Sakau, kad aš tave myliu. Jeigu būsi vyras, mes ir toliau gyvensime, kaip gyvenome. Bet dabar žiūrėk man – geruoju gyvenk su savo Liuba ir jokių reikalų neturėk su moteriškomis! Ko gera, dar ką nors netyčia kur prasitarsi ir nueis per visą miestą. O ten tuoj ir laikraščiai pastvers...

ŠEREIKA. Aš viską, Petrai, taip darysiu, kaip tik tu man liepsi. O su bobomis, ėė, ni ni... Tartum tik ką išsišventęs kunigėlis... Kaip mane gyvą matai...

VELIČKA (išsitraukia iš kišenės laikraštį). Skaitei apie mus straipsnį?

ŠEREIKA. Vėl rašo? Oi!.. Palauk, pirma išsigersiu. (Pilasi.)

VELIČKA. Nebijok! Čia kaip sviestu patepta.

ŠEREIKA (užsideda pensnė ir skaito). „Garbingi tėvynės sūnūs“... Ėė, ir čia apie mus, Petrai?

VELIČKA (išsigėręs). O apie ką gi daugiau? Žinoma, apie mus.

ŠEREIKA. Hy... Toki žodžiai!

VELIČKA. Čia sąryšy su mūsų ministerio atsistatydinimu.

ŠEREIKA. Duok dar vieną! (Išgeria ir drąsiu balsu skaito.) „Garbingi tėvynės sūnūs!“

VELIČKA. Skaityk va nuo šios vietos. (Parodo.)

42 psl.

ŠEREIKA (skaito). „Mūsų nepailstami valstybės vyrai ir visuomenės veikėjai, Petras Velička ir Napoleonas Šereika... (Pakeltu balsu) ir Napoleonas Šereika, – tie mūsų nepriklausomos tėvynės kūrėjai ir gilūs patriotai...“ Duok dar vieną! (Išgeria.) Petrai, broli! Aš negaliu... Man ašaros rieda...

VELIČKA. Ir kam čia tos ašaros? Tu, bra, į viską sveikai žiūrėk, jeigu nori būti žmogus. Duokš aš paskaitysiu!

ŠEREIKA. Paskaityk, brol, paskaityk... Aš taip susigraudinau... (Duoda jam laikraštį.)

VELIČKA (skaito). „Petras Velička... (Atsikosėjęs, pakeltu balsu.) Petras Velička ir Napoleonas Šereika – tie mūsų nepriklausomos tėvynės kūrėjai ir gilūs patriotai, bebudėdami prie mūsų jaunos valstybės sudėtingos mašinerijos ratų, per tuos sunkius mūsų tautai metus tiek nusipelnė visai šaliai, kad šiandie patys gali su gryna sąžine džiaugtis ir didžiuotis savo nuveiktais, tartum Sizifo darbais.“

ŠEREIKA. Taip stačiai ir pasakyta – ėė, su gryna sąžine?

VELIČKA. Na, matai, kad pasakyta. O kas pasakyta, tas šventa. Što napisano, brat, perom, tavo nievyrubiš i taporom!

ŠEREIKA. Išgerkim, brol! (Pila.) Su gryna sąžine, ėė, džiaugtis ir didžiuotis savo nuveiktais darbais!

VELIČKA. Matai, bra, kur aš tave išvedžiau! Susilaukti, kad apie tave taip rašytų laikraščiai, tai ne juokai, bra! Na, prosit! (Abu išsigeria.)

ŠEREIKA. Petrai, tu man kaip tėvas... Kaip mane gyvą matai... (Iškilmingai.) Su gryna sąžine didžiuotis savo nuveiktais...

VELIČKA (pagriebia). Tartum Sizifo darbais! Che che...

ŠEREIKA (susirūpinęs). Sizifo? O ar tai ne blogas, Petrai, žodis? Gal būt tame viename žody ir glūdi visa paslaptis?.. Žinai, brol, tie rašytojai gudrūs, žalčiai...

VELIČKA. Sizifas tai... Na, kaip čia tau geriau pasakius? Žinai, jis bus, tur būt, Ilja Muromco draugas. Toks milžinas.

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.