ŠEREIKA (skaito). „Mūsų nepailstami valstybės vyrai ir visuomenės veikėjai, Petras Velička ir Napoleonas Šereika... (Pakeltu balsu) ir Napoleonas Šereika, – tie mūsų nepriklausomos tėvynės kūrėjai ir gilūs patriotai...“ Duok dar vieną! (Išgeria.) Petrai, broli! Aš negaliu... Man ašaros rieda...
VELIČKA. Ir kam čia tos ašaros? Tu, bra, į viską sveikai žiūrėk, jeigu nori būti žmogus. Duokš aš paskaitysiu!
ŠEREIKA. Paskaityk, brol, paskaityk... Aš taip susigraudinau... (Duoda jam laikraštį.)
VELIČKA (skaito). „Petras Velička... (Atsikosėjęs, pakeltu balsu.) Petras Velička ir Napoleonas Šereika – tie mūsų nepriklausomos tėvynės kūrėjai ir gilūs patriotai, bebudėdami prie mūsų jaunos valstybės sudėtingos mašinerijos ratų, per tuos sunkius mūsų tautai metus tiek nusipelnė visai šaliai, kad šiandie patys gali su gryna sąžine džiaugtis ir didžiuotis savo nuveiktais, tartum Sizifo darbais.“
ŠEREIKA. Taip stačiai ir pasakyta – ėė, su gryna sąžine?
VELIČKA. Na, matai, kad pasakyta. O kas pasakyta, tas šventa. Što napisano, brat, perom, tavo nievyrubiš i taporom!
ŠEREIKA. Išgerkim, brol! (Pila.) Su gryna sąžine, ėė, džiaugtis ir didžiuotis savo nuveiktais darbais!
VELIČKA. Matai, bra, kur aš tave išvedžiau! Susilaukti, kad apie tave taip rašytų laikraščiai, tai ne juokai, bra! Na, prosit! (Abu išsigeria.)
ŠEREIKA. Petrai, tu man kaip tėvas... Kaip mane gyvą matai... (Iškilmingai.) Su gryna sąžine didžiuotis savo nuveiktais...
VELIČKA (pagriebia). Tartum Sizifo darbais! Che che...
ŠEREIKA (susirūpinęs). Sizifo? O ar tai ne blogas, Petrai, žodis? Gal būt tame viename žody ir glūdi visa paslaptis?.. Žinai, brol, tie rašytojai gudrūs, žalčiai...
VELIČKA. Sizifas tai... Na, kaip čia tau geriau pasakius? Žinai, jis bus, tur būt, Ilja Muromco draugas. Toks milžinas.
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.