ŠEREIKA. Juk aš visuomet tau sakiau, Petrai...
VELIČKA. Sakiau, sakiau! Tuojau ir išsigando!
ŠEREIKA. Aš neišsigandau, Petrai, o taip sau... Truputį, žinai, kažkas širdy suvirpėjo, kad žmogus, ėė, dirbi, nesigaili savo sveikatos tėvynės labui, o čia, žiūrėk, ateis naujas ministeris ir vieton padėkos tau... Juk tu pats supranti, Petrai... Širdį skauda...
VELIČKA. Jau, jau! Liur liur košę... Tu man žiūrėk, o tai aš spiausiu ant visko ir sudiev! Pasaulis platus, o kitur saulė dar šviesiau šviečia negu tame jūsų užkampy, kuriam aš tiek metų pasiaukojęs dirbu. Aš kol patriotas – tai patriotas, o jeigu ne – tai tiek tu mane ir matysi...
ŠEREIKA. Petrai, buvai man iki šiol prietelis, būk juo ir ateity... Kaipgi aš be tavęs vienas čia likčiau?.. Juk tiek bendrų reikalų...
VELIČKA. Sakau, kad aš tave myliu. Jeigu būsi vyras, mes ir toliau gyvensime, kaip gyvenome. Bet dabar žiūrėk man – geruoju gyvenk su savo Liuba ir jokių reikalų neturėk su moteriškomis! Ko gera, dar ką nors netyčia kur prasitarsi ir nueis per visą miestą. O ten tuoj ir laikraščiai pastvers...
ŠEREIKA. Aš viską, Petrai, taip darysiu, kaip tik tu man liepsi. O su bobomis, ėė, ni ni... Tartum tik ką išsišventęs kunigėlis... Kaip mane gyvą matai...
VELIČKA (išsitraukia iš kišenės laikraštį). Skaitei apie mus straipsnį?
ŠEREIKA. Vėl rašo? Oi!.. Palauk, pirma išsigersiu. (Pilasi.)
VELIČKA. Nebijok! Čia kaip sviestu patepta.
ŠEREIKA (užsideda pensnė ir skaito). „Garbingi tėvynės sūnūs“... Ėė, ir čia apie mus, Petrai?
VELIČKA (išsigėręs). O apie ką gi daugiau? Žinoma, apie mus.
ŠEREIKA. Hy... Toki žodžiai!
VELIČKA. Čia sąryšy su mūsų ministerio atsistatydinimu.
ŠEREIKA. Duok dar vieną! (Išgeria ir drąsiu balsu skaito.) „Garbingi tėvynės sūnūs!“
VELIČKA. Skaityk va nuo šios vietos. (Parodo.)
ŠEREIKA (skaito). „Mūsų nepailstami valstybės vyrai ir visuomenės veikėjai, Petras Velička ir Napoleonas Šereika... (Pakeltu balsu) ir Napoleonas Šereika, – tie mūsų nepriklausomos tėvynės kūrėjai ir gilūs patriotai...“ Duok dar vieną! (Išgeria.) Petrai, broli! Aš negaliu... Man ašaros rieda...
VELIČKA. Ir kam čia tos ašaros? Tu, bra, į viską sveikai žiūrėk, jeigu nori būti žmogus. Duokš aš paskaitysiu!
ŠEREIKA. Paskaityk, brol, paskaityk... Aš taip susigraudinau... (Duoda jam laikraštį.)
VELIČKA (skaito). „Petras Velička... (Atsikosėjęs, pakeltu balsu.) Petras Velička ir Napoleonas Šereika – tie mūsų nepriklausomos tėvynės kūrėjai ir gilūs patriotai, bebudėdami prie mūsų jaunos valstybės sudėtingos mašinerijos ratų, per tuos sunkius mūsų tautai metus tiek nusipelnė visai šaliai, kad šiandie patys gali su gryna sąžine džiaugtis ir didžiuotis savo nuveiktais, tartum Sizifo darbais.“
ŠEREIKA. Taip stačiai ir pasakyta – ėė, su gryna sąžine?
VELIČKA. Na, matai, kad pasakyta. O kas pasakyta, tas šventa. Što napisano, brat, perom, tavo nievyrubiš i taporom!
ŠEREIKA. Išgerkim, brol! (Pila.) Su gryna sąžine, ėė, džiaugtis ir didžiuotis savo nuveiktais darbais!
VELIČKA. Matai, bra, kur aš tave išvedžiau! Susilaukti, kad apie tave taip rašytų laikraščiai, tai ne juokai, bra! Na, prosit! (Abu išsigeria.)
ŠEREIKA. Petrai, tu man kaip tėvas... Kaip mane gyvą matai... (Iškilmingai.) Su gryna sąžine didžiuotis savo nuveiktais...
VELIČKA (pagriebia). Tartum Sizifo darbais! Che che...
ŠEREIKA (susirūpinęs). Sizifo? O ar tai ne blogas, Petrai, žodis? Gal būt tame viename žody ir glūdi visa paslaptis?.. Žinai, brol, tie rašytojai gudrūs, žalčiai...
VELIČKA. Sizifas tai... Na, kaip čia tau geriau pasakius? Žinai, jis bus, tur būt, Ilja Muromco draugas. Toks milžinas.
ŠEREIKA. Milžinas? Che che... Na, tai būk sveikas, brol. (Abu išsigeria.) Žinai, Petrai, gal jau vertėtų patelefonuoti? Gal jau žinoma, kas ateis ministeriauti ant mūsų sprando.
VELIČKA. A, iš tikrųjų, reikia pasiteiriauti. (Abu įeina į kabinetą.)
(Tuo tarpu įeina Ona su Lebertzonu.)
3
ONA. Tik ką čia buvo. Kur gi jie dabar išsirioglino? (Pažiūri į kabinetą.) A, jie ten su triubele kalba.
LEBERTZONAS. Su triubele? O kas tai per žmogus toji triubele?
ONA (purkščia į saują). Na ir šposininkai tie ponai... Geras žmogus, pabrike padirbtas... Nėra ko kalbėti....
LEBERTZONAS. (irgi juokiasi). Ja, ja. ......
ONA. Prašau sėsti. Svečias būsi.
LEBERTZONAS. Liabai dėkui panelei. Aš paliauksiu pono Šereikos.
ONA. Ką čia ponas stovėsi! Sėsk! (Paima jį už pečių ir pasodina.) Pinigų už tai nereikės mokėti. (Nueina prie kabineto durų.)
LEBERTZONAS. Donner Wetter... Dieses Mädchen... (Baksteli sau pirštu į kaktą.)
ONA. Dar tebekalba. (Sugrįžta atgal.) Gal ponas vyno išgersi?
LEBERTZONAS. Liabai dėkui, liabai dėkui.
ONA (pripylus duoda).. Prašau. Linksmiau bus sėdėti.
LEBERTZONAS (neima). Aš bliavininkas.
ONA. Ir aš negirtuoklė. Dievaži, negirtuoklė. O su tamsta vis delto vieną išgersiu. (Išgėrusi vėl pripila ir duoda Lebertzonui.) Na, kam čia tos bereikalingos ceremonijos? Prašau! (Pastato jam taurę.)
LEBERTZONAS. Man galivą skauda.
ONA. A, kiba galvą.
LEBERTZONAS. Ja, ja.
ONA (pasiima kėdę ir, patraukusi ją prie Lebertzono, atsisėda). Ponas, sako, iš tolo pas mus būsi atkeliavęs?
LEBERTZONAS. Ja, liabai iš tolo. Iš Šveicarijos.
ONA (stebėdamasi). Iš Šveicarijos! Amatą turi? Girdėjau, kad ponas esi profesorius?
LEBERTZONTS. Ja, profesorius.
ONA. Tai didelę galvą turi. O ko gi ponas mokai mūsų studentus?
LEBERTZONAS. Lietuvių kalibos.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kokio dalyko, Lebertzono žodžiais, jis moko studentus?
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.