ŠEREIKA. Milžinas? Che che... Na, tai būk sveikas, brol. (Abu išsigeria.) Žinai, Petrai, gal jau vertėtų patelefonuoti? Gal jau žinoma, kas ateis ministeriauti ant mūsų sprando.
VELIČKA. A, iš tikrųjų, reikia pasiteiriauti. (Abu įeina į kabinetą.)
(Tuo tarpu įeina Ona su Lebertzonu.)
3
ONA. Tik ką čia buvo. Kur gi jie dabar išsirioglino? (Pažiūri į kabinetą.) A, jie ten su triubele kalba.
LEBERTZONAS. Su triubele? O kas tai per žmogus toji triubele?
ONA (purkščia į saują). Na ir šposininkai tie ponai... Geras žmogus, pabrike padirbtas... Nėra ko kalbėti....
LEBERTZONAS. (irgi juokiasi). Ja, ja. ......
ONA. Prašau sėsti. Svečias būsi.
LEBERTZONAS. Liabai dėkui panelei. Aš paliauksiu pono Šereikos.
ONA. Ką čia ponas stovėsi! Sėsk! (Paima jį už pečių ir pasodina.) Pinigų už tai nereikės mokėti. (Nueina prie kabineto durų.)
LEBERTZONAS. Donner Wetter... Dieses Mädchen... (Baksteli sau pirštu į kaktą.)
ONA. Dar tebekalba. (Sugrįžta atgal.) Gal ponas vyno išgersi?
LEBERTZONAS. Liabai dėkui, liabai dėkui.
ONA (pripylus duoda).. Prašau. Linksmiau bus sėdėti.
LEBERTZONAS (neima). Aš bliavininkas.
ONA. Ir aš negirtuoklė. Dievaži, negirtuoklė. O su tamsta vis delto vieną išgersiu. (Išgėrusi vėl pripila ir duoda Lebertzonui.) Na, kam čia tos bereikalingos ceremonijos? Prašau! (Pastato jam taurę.)
LEBERTZONAS. Man galivą skauda.
ONA. A, kiba galvą.
LEBERTZONAS. Ja, ja.
ONA (pasiima kėdę ir, patraukusi ją prie Lebertzono, atsisėda). Ponas, sako, iš tolo pas mus būsi atkeliavęs?
LEBERTZONAS. Ja, liabai iš tolo. Iš Šveicarijos.
ONA (stebėdamasi). Iš Šveicarijos! Amatą turi? Girdėjau, kad ponas esi profesorius?
LEBERTZONTS. Ja, profesorius.
ONA. Tai didelę galvą turi. O ko gi ponas mokai mūsų studentus?
LEBERTZONAS. Lietuvių kalibos.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kokio dalyko, Lebertzono žodžiais, jis moko studentus?
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.