ŠEREIKA (skaito). „Mūsų nepailstami valstybės vyrai ir visuomenės veikėjai, Petras Velička ir Napoleonas Šereika... (Pakeltu balsu) ir Napoleonas Šereika, – tie mūsų nepriklausomos tėvynės kūrėjai ir gilūs patriotai...“ Duok dar vieną! (Išgeria.) Petrai, broli! Aš negaliu... Man ašaros rieda...
VELIČKA. Ir kam čia tos ašaros? Tu, bra, į viską sveikai žiūrėk, jeigu nori būti žmogus. Duokš aš paskaitysiu!
ŠEREIKA. Paskaityk, brol, paskaityk... Aš taip susigraudinau... (Duoda jam laikraštį.)
VELIČKA (skaito). „Petras Velička... (Atsikosėjęs, pakeltu balsu.) Petras Velička ir Napoleonas Šereika – tie mūsų nepriklausomos tėvynės kūrėjai ir gilūs patriotai, bebudėdami prie mūsų jaunos valstybės sudėtingos mašinerijos ratų, per tuos sunkius mūsų tautai metus tiek nusipelnė visai šaliai, kad šiandie patys gali su gryna sąžine džiaugtis ir didžiuotis savo nuveiktais, tartum Sizifo darbais.“
ŠEREIKA. Taip stačiai ir pasakyta – ėė, su gryna sąžine?
VELIČKA. Na, matai, kad pasakyta. O kas pasakyta, tas šventa. Što napisano, brat, perom, tavo nievyrubiš i taporom!
ŠEREIKA. Išgerkim, brol! (Pila.) Su gryna sąžine, ėė, džiaugtis ir didžiuotis savo nuveiktais darbais!
VELIČKA. Matai, bra, kur aš tave išvedžiau! Susilaukti, kad apie tave taip rašytų laikraščiai, tai ne juokai, bra! Na, prosit! (Abu išsigeria.)
ŠEREIKA. Petrai, tu man kaip tėvas... Kaip mane gyvą matai... (Iškilmingai.) Su gryna sąžine didžiuotis savo nuveiktais...
VELIČKA (pagriebia). Tartum Sizifo darbais! Che che...
ŠEREIKA (susirūpinęs). Sizifo? O ar tai ne blogas, Petrai, žodis? Gal būt tame viename žody ir glūdi visa paslaptis?.. Žinai, brol, tie rašytojai gudrūs, žalčiai...
VELIČKA. Sizifas tai... Na, kaip čia tau geriau pasakius? Žinai, jis bus, tur būt, Ilja Muromco draugas. Toks milžinas.
ŠEREIKA. Milžinas? Che che... Na, tai būk sveikas, brol. (Abu išsigeria.) Žinai, Petrai, gal jau vertėtų patelefonuoti? Gal jau žinoma, kas ateis ministeriauti ant mūsų sprando.
VELIČKA. A, iš tikrųjų, reikia pasiteiriauti. (Abu įeina į kabinetą.)
(Tuo tarpu įeina Ona su Lebertzonu.)
3
ONA. Tik ką čia buvo. Kur gi jie dabar išsirioglino? (Pažiūri į kabinetą.) A, jie ten su triubele kalba.
LEBERTZONAS. Su triubele? O kas tai per žmogus toji triubele?
ONA (purkščia į saują). Na ir šposininkai tie ponai... Geras žmogus, pabrike padirbtas... Nėra ko kalbėti....
LEBERTZONAS. (irgi juokiasi). Ja, ja. ......
ONA. Prašau sėsti. Svečias būsi.
LEBERTZONAS. Liabai dėkui panelei. Aš paliauksiu pono Šereikos.
ONA. Ką čia ponas stovėsi! Sėsk! (Paima jį už pečių ir pasodina.) Pinigų už tai nereikės mokėti. (Nueina prie kabineto durų.)
LEBERTZONAS. Donner Wetter... Dieses Mädchen... (Baksteli sau pirštu į kaktą.)
ONA. Dar tebekalba. (Sugrįžta atgal.) Gal ponas vyno išgersi?
LEBERTZONAS. Liabai dėkui, liabai dėkui.
ONA (pripylus duoda).. Prašau. Linksmiau bus sėdėti.
LEBERTZONAS (neima). Aš bliavininkas.
ONA. Ir aš negirtuoklė. Dievaži, negirtuoklė. O su tamsta vis delto vieną išgersiu. (Išgėrusi vėl pripila ir duoda Lebertzonui.) Na, kam čia tos bereikalingos ceremonijos? Prašau! (Pastato jam taurę.)
LEBERTZONAS. Man galivą skauda.
ONA. A, kiba galvą.
LEBERTZONAS. Ja, ja.
ONA (pasiima kėdę ir, patraukusi ją prie Lebertzono, atsisėda). Ponas, sako, iš tolo pas mus būsi atkeliavęs?
LEBERTZONAS. Ja, liabai iš tolo. Iš Šveicarijos.
ONA (stebėdamasi). Iš Šveicarijos! Amatą turi? Girdėjau, kad ponas esi profesorius?
LEBERTZONTS. Ja, profesorius.
ONA. Tai didelę galvą turi. O ko gi ponas mokai mūsų studentus?
LEBERTZONAS. Lietuvių kalibos.
ONA (vėl į saują juokiasi). Na ir šposininkas gi ponas... Dievaži... Net nebegaliu juokais tverti... Pas mus, ponai, ne tik studentai, bet ir visi piemenys, visi vaikai puikiausiai lietuviškai porina.
(Girdėti einantieji iš kabineto. Ona pakyla iš savo vietos.)
ONA. Na, tamstai dabar nebus nuobodu. Aš galiu sau eiti.
(Šereika su Velička įeina, o Ona išeina.)
4
ŠEREIKA (pamatęs Lebertzoną). A! Ką aš matau!
VELIČKA. Ponas profesorius!
LEBERTZONTS. Liabas vakaras, mano ponai.
ŠEREIKA. Taip sakant, vakarėlis. (Sveikinasi.)
VELIČKA. Na, kas girdėti jūsų pasauly, ponas Lebertzone?
LEBERTZONAS. Ot, darbuojamės tėvynės liabui ir tiek.
ŠEREIKA. Gal jau žinote, koki bus ministeriai?
VELIČKA. O gal būt ponas Lebertzonas kurį nors portfelį? A?
ŠEREIKA. Ėė, a? Tuomet aš tamstai ne šimtą, bet pusantro! Kaip mane gyvą matai! (Susigriebęs apsidairo.) Ir kas man ką padarys!
LEBERTZONAS. Kolei kas dar ne. Yra daug daugiau už mane nusipelniusiųjų tėvynei vyrų.
VELIČKA. Na ir ilgai jie tęsia tą nelemtą krizį. (Įsipylęs taurę išsigeria.)
LEBERTZONAS. Liabai sunku susitarti, nes liabai daug yra kandidatų. Ir aš buvau pasitarime, bet, pamatęs, kad nieko gera, paėmiau ir išėjau. Mane visa toji procedūra liabai nervina.
ŠEREIKA (nervingai perbraukia ranka per pakaušį). Fu... Ir man, ėė, tartum kinkas kas kutentų. (Pripila taures.) Prašau! (Duoda Lebertzonui.)
LEBERTZONAS. Nors aš ir bliavininkas, bet su tamsta mieliu nioriu.
ŠEREIKA. Taip sakant, nervus nuraminti. Į sveikatą. (Visi išsigeria.)
(Kabinete sučirška telefonas.)
VELIČKA. Ts!
ŠEREIKA. Telefonas? (Visi klauso. Telefonas vėl sučirška.)
LEBERTZONAS. Ja, ja. Telefonas.
(Velička su Šereika, vienas kitą pralenkdami, išbėga į kabinetą. Čia pat įeina Liucija.)
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kokio dalyko, Lebertzono žodžiais, jis moko studentus?
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.