Patriotai43-45 psl. · apie 5 min.
Trečias veiksmas58% kūrinio
43 psl.

ŠEREIKA. Milžinas? Che che... Na, tai būk sveikas, brol. (Abu išsigeria.) Žinai, Petrai, gal jau vertėtų patelefonuoti? Gal jau žinoma, kas ateis ministeriauti ant mūsų sprando.

VELIČKA. A, iš tikrųjų, reikia pasiteiriauti. (Abu įeina į kabinetą.)

(Tuo tarpu įeina Ona su Lebertzonu.)

3

ONA. Tik ką čia buvo. Kur gi jie dabar išsirioglino? (Pažiūri į kabinetą.) A, jie ten su triubele kalba.

LEBERTZONAS. Su triubele? O kas tai per žmogus toji triubele?

ONA (purkščia į saują). Na ir šposininkai tie ponai... Geras žmogus, pabrike padirbtas... Nėra ko kalbėti....

LEBERTZONAS. (irgi juokiasi). Ja, ja. ......

ONA. Prašau sėsti. Svečias būsi.

LEBERTZONAS. Liabai dėkui panelei. Aš paliauksiu pono Šereikos.

ONA. Ką čia ponas stovėsi! Sėsk! (Paima jį už pečių ir pasodina.) Pinigų už tai nereikės mokėti. (Nueina prie kabineto durų.)

LEBERTZONAS. Donner Wetter... Dieses Mädchen... (Baksteli sau pirštu į kaktą.)

ONA. Dar tebekalba. (Sugrįžta atgal.) Gal ponas vyno išgersi?

LEBERTZONAS. Liabai dėkui, liabai dėkui.

ONA (pripylus duoda).. Prašau. Linksmiau bus sėdėti.

LEBERTZONAS (neima). Aš bliavininkas.

ONA. Ir aš negirtuoklė. Dievaži, negirtuoklė. O su tamsta vis delto vieną išgersiu. (Išgėrusi vėl pripila ir duoda Lebertzonui.) Na, kam čia tos bereikalingos ceremonijos? Prašau! (Pastato jam taurę.)

LEBERTZONAS. Man galivą skauda.

ONA. A, kiba galvą.

LEBERTZONAS. Ja, ja.

ONA (pasiima kėdę ir, patraukusi ją prie Lebertzono, atsisėda). Ponas, sako, iš tolo pas mus būsi atkeliavęs?

LEBERTZONAS. Ja, liabai iš tolo. Iš Šveicarijos.

ONA (stebėdamasi). Iš Šveicarijos! Amatą turi? Girdėjau, kad ponas esi profesorius?

LEBERTZONTS. Ja, profesorius.

ONA. Tai didelę galvą turi. O ko gi ponas mokai mūsų studentus?

LEBERTZONAS. Lietuvių kalibos.

44 psl.

ONA (vėl į saują juokiasi). Na ir šposininkas gi ponas... Dievaži... Net nebegaliu juokais tverti... Pas mus, ponai, ne tik studentai, bet ir visi piemenys, visi vaikai puikiausiai lietuviškai porina.

(Girdėti einantieji iš kabineto. Ona pakyla iš savo vietos.)

ONA. Na, tamstai dabar nebus nuobodu. Aš galiu sau eiti.

(Šereika su Velička įeina, o Ona išeina.)

4

ŠEREIKA (pamatęs Lebertzoną). A! Ką aš matau!

VELIČKA. Ponas profesorius!

LEBERTZONTS. Liabas vakaras, mano ponai.

ŠEREIKA. Taip sakant, vakarėlis. (Sveikinasi.)

VELIČKA. Na, kas girdėti jūsų pasauly, ponas Lebertzone?

LEBERTZONAS. Ot, darbuojamės tėvynės liabui ir tiek.

ŠEREIKA. Gal jau žinote, koki bus ministeriai?

VELIČKA. O gal būt ponas Lebertzonas kurį nors portfelį? A?

ŠEREIKA. Ėė, a? Tuomet aš tamstai ne šimtą, bet pusantro! Kaip mane gyvą matai! (Susigriebęs apsidairo.) Ir kas man ką padarys!

LEBERTZONAS. Kolei kas dar ne. Yra daug daugiau už mane nusipelniusiųjų tėvynei vyrų.

VELIČKA. Na ir ilgai jie tęsia tą nelemtą krizį. (Įsipylęs taurę išsigeria.)

LEBERTZONAS. Liabai sunku susitarti, nes liabai daug yra kandidatų. Ir aš buvau pasitarime, bet, pamatęs, kad nieko gera, paėmiau ir išėjau. Mane visa toji procedūra liabai nervina.

ŠEREIKA (nervingai perbraukia ranka per pakaušį). Fu... Ir man, ėė, tartum kinkas kas kutentų. (Pripila taures.) Prašau! (Duoda Lebertzonui.)

LEBERTZONAS. Nors aš ir bliavininkas, bet su tamsta mieliu nioriu.

ŠEREIKA. Taip sakant, nervus nuraminti. Į sveikatą. (Visi išsigeria.)

(Kabinete sučirška telefonas.)

VELIČKA. Ts!

ŠEREIKA. Telefonas? (Visi klauso. Telefonas vėl sučirška.)

LEBERTZONAS. Ja, ja. Telefonas.

(Velička su Šereika, vienas kitą pralenkdami, išbėga į kabinetą. Čia pat įeina Liucija.)

45 psl.

5

LIUCIJA. A, ponas Lebertzonas?

LEBERTZONAS. Taip sakant, liabas vakarėlis. (Sveikinasi.)

LIUCIJA. Tamsta vienas čia?

LEBERTZONAS. Ne. Buvo ir poniai, bet jie dabar nubėgo su triubele pakalbėti.

LIUCIJA. Ką? Su triubele?

LEBERTZONAS. Niu ja. Telefonu. Taip liaudis, tamstų tarnaitė sakė.

LIUCIJA. A... Tamsta iš liaudies mokaisi mūsų kalbos? – Prašau sėsti.

LEBERTZONAS. Prašau panelė... (Duoda jai kėdę.)

LIUCIJA. Ačiū. Aš geriau čia...

(Įbėga Šereika su Velička.)

6

ŠEREIKA. Ponas Lebertzone, mes tamstą turime čia palikti.

LEBERTZONAS (pažiūrėjęs į Liuciją). Liabai malionu.

ŠEREIKA. A, Liucija čionai! Na, tai jūs, čia, ėė...

VELIČKA. Greičiau, greičiau, Napoleonai!

LIUCIJA. Kas atsitiko?

ŠEREIKA. Tuoj bus žinomi nauji ministeriai. Mum reikia bėgti pasveikinti.

VELIČKA (skatindamas Šereiką). Na, eime, eime, Napoleonai!..

ŠEREIKA. Tai jūs čia, ėėė... (Velička paima jį už rankovės ir išsiveda.)

7

LIUCIJA. Tamsta nenori eiti pasveikinti nauju ministerių?

LEBERTZONAS. Ach, panele Liucija, kaipgi aš galiu tamstą vieną palikti liūdėti? Aš paskum suspėsiu.

LIUCIJA (šypsodamasi.) Labai ačiū. Prašau papasakoti, ką tamsta gera dabar veiki?

LEBERTZONAS. Ot, darbuojamės po truputį tėvynės liabui ir tiek.

LIUCIJA. Tamsta labai pagarsėjai pas mus. Taip dažnai mūsų laikraščiuose tamstos vardą galima sutikti. Tamsta pas mus didvyris.

LEBERTZONAS. Man liabai malionu, kad panelė Liucija domiesi mano mažyte persona.

LIUCIJA. Kaipgi aš galiu nesidomėti? Juk mus perša. Mes kaip ir sužadėtiniai...

LEBERTZONAS. Ach, panele Liucija! Aš tamstą liabai gerbiu. Tiesiog dievinu.

LIUCIJA. Be reikalo, ponas Lebertzone. – Gal tamsta nori išgerti?

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kokio dalyko, Lebertzono žodžiais, jis moko studentus?

Pasirink atsakymą

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.