5
LIUCIJA. A, ponas Lebertzonas?
LEBERTZONAS. Taip sakant, liabas vakarėlis. (Sveikinasi.)
LIUCIJA. Tamsta vienas čia?
LEBERTZONAS. Ne. Buvo ir poniai, bet jie dabar nubėgo su triubele pakalbėti.
LIUCIJA. Ką? Su triubele?
LEBERTZONAS. Niu ja. Telefonu. Taip liaudis, tamstų tarnaitė sakė.
LIUCIJA. A... Tamsta iš liaudies mokaisi mūsų kalbos? – Prašau sėsti.
LEBERTZONAS. Prašau panelė... (Duoda jai kėdę.)
LIUCIJA. Ačiū. Aš geriau čia...
(Įbėga Šereika su Velička.)
6
ŠEREIKA. Ponas Lebertzone, mes tamstą turime čia palikti.
LEBERTZONAS (pažiūrėjęs į Liuciją). Liabai malionu.
ŠEREIKA. A, Liucija čionai! Na, tai jūs, čia, ėė...
VELIČKA. Greičiau, greičiau, Napoleonai!
LIUCIJA. Kas atsitiko?
ŠEREIKA. Tuoj bus žinomi nauji ministeriai. Mum reikia bėgti pasveikinti.
VELIČKA (skatindamas Šereiką). Na, eime, eime, Napoleonai!..
ŠEREIKA. Tai jūs čia, ėėė... (Velička paima jį už rankovės ir išsiveda.)
7
LIUCIJA. Tamsta nenori eiti pasveikinti nauju ministerių?
LEBERTZONAS. Ach, panele Liucija, kaipgi aš galiu tamstą vieną palikti liūdėti? Aš paskum suspėsiu.
LIUCIJA (šypsodamasi.) Labai ačiū. Prašau papasakoti, ką tamsta gera dabar veiki?
LEBERTZONAS. Ot, darbuojamės po truputį tėvynės liabui ir tiek.
LIUCIJA. Tamsta labai pagarsėjai pas mus. Taip dažnai mūsų laikraščiuose tamstos vardą galima sutikti. Tamsta pas mus didvyris.
LEBERTZONAS. Man liabai malionu, kad panelė Liucija domiesi mano mažyte persona.
LIUCIJA. Kaipgi aš galiu nesidomėti? Juk mus perša. Mes kaip ir sužadėtiniai...
LEBERTZONAS. Ach, panele Liucija! Aš tamstą liabai gerbiu. Tiesiog dievinu.
LIUCIJA. Be reikalo, ponas Lebertzone. – Gal tamsta nori išgerti?
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.