LEBERTZONAS. Su tamsta mieliu nioriu.
LIUCIJA. Prašau. (Paduoda jam taurę.)
LEBERTZONAS. Už tamstos liaimę!
LIUCIJA. Ačiū. (Sudaužti ir išgeria abu.)
LEBERZONAS. Aš tamstą dievinu ir laukiu tos dienos, kada tamsta tarsi man savo malionų žodį.
LIUCIJA. Ar tamstai mano tėvelis nieko dar nesakė?
LEBERTZONAS. O, jis man liabai malionus!
LIUCIJA. Bet jis tamstai mano sąlygų nepranešė? Aš mat savo sąlygas pastačiau.
LEBERTZONAS. Man būtų liabai malionu jas išgirsti.
LIUCIJA. Taip? Na, aš galiu jas tamstai pasakyti. Tamsta kaipo vyras man patinki.
LEBERTZONAS. Ach, Liucija!..
LIUCIJA. Žinoma, aš tamstos dar nemyliu, bet šiaipjau kažką tamstai jaučiu savo širdy.
LEBERTZONAS. Liabai puiku! Liabai puiku!
LIUCIJA. Antra vertus, mūsų gadynėj meilė ne taip jau ir svarbu, ponas Lebertzone. Ji kitą sykį gali tik apakinti.
LEBERTZONAS. Ja, ja, panele Liucija.
LIUCIJA. Taigi, atvirai kalbant, aš sutikčiau už tamstos tekėti...
LEBERTZONAS. O koks aš liaimingas žmogus!
LIUCIJA. Jeigu tamsta, imdamas mane, nereikalausi iš mano tėvo nė vieno cento kraičių ir tuojau su manim išvažiuosi į savo tėvynę gyventi.
LEBERTZONAS. Tamsta labai malioni mergaitė, bet...
LIUCIJA. Bet, kasgi – bet?
LEBERTZONAS. Bet tamsta, tur būt, juokiesi? Nors aš tamstą ir labai gerbiu, bet to padaryti vis delto negalėčiau. Kaipgi aš dabar palikčiau tą jūsų vargšę šalį, kurią aš taip pamilau ir kuriai aš taip reikalingas esu? Juk čia reikia blaivybę platinti, reikia jaunuomenę šviesti, študentus reikia lietuvių kalibos mokyti... Oi, oi, kokios galybės darbo!...
LIUCIJA. Tai tamsta tokiu jau dideliu mūsų šalies patriotu pasidarei?
LEBERTZONAS. O, kokis aš didelis patriotas!
LIUCIJA. Na, o jeigu aš antrą savo sąlygą atsiimu ir palieku tik pirmąją – nė vieno cento pinigų! Kaip tuomet?
LEBERTZONAS. Tamstos tėvas, taip sakant, gali ne man tuos pinigus duoti, o tamstai, panele Liucija. Juk aš sau ir nereikalauju. Ja, ja. Mes taip ir padarysime.
LIUCIJA (juokiasi.) Tamsta labai protingas vyras ir kasdien man imi labiau patikti.
LEBERTZONAS. Na, ja, ja. Aš buvau tikras, kad panelė Liucija mane suprasi.
LIUCIJA. Taip, ponas Lebertzone. Aš kiaurai tamstą suprantu.
LEBERTZONAS (išsiima bloknotą ir užsirašinėja.) Kaip tamsta pasakei? Kiaurai?
LIUCIJA. Taip, kiaurai. Ir puikiausiai žinau, kokios tamstai žmonos reikia. (Prieina prie durų ir šaukia.) Ona! Ona!
LEBERTZONAS (nerimaudamas.) Was will sie machen?
(Įbėga Ona.)
8.
LIUCIJA. Ona, ar tu dar nesi niekam pasižadėjusi?
ONA. Dievaži, niekam. O ką, panele?
LIUCIJA. Šis ponaitis nori vesti. Ar tu eitum už jo?
ONA. Ar už to vokietuko? Na, ką čia dabar panelė šposus kreti!.. (Prunkščia į saują.)
LIUCIJA. Tu nesijuok! Mes rimtai.
LEBERTZONAS. Panele Liucija!
ONA. Kas čia tik dedasi tame mieste... (Pažiūrėjusi į Lebertzoną vėl ima prunkšti.)
LIUCIJA. Aš tau duosiu gerą kraitį. Jūs pasistatysite namelius ir dirbsite tėvynės labui.
ONA (prieina prie Lebertzono.) Jaunikis... Hy...
LEBERTZONAS (traukdamasis atgal ir besidairydamas.) Diese Frauen sind verrückt... (Rodo į kaktą.) Ja, ja... Das ist recht...
LIUCIJA (Onai.) Na, sakyk gi! Juk matai, kaip ponas nerimauja laukdamas tavo atsakymo.
ONA. Dievaži, aš pati jau nebesusivaikau, kaip čia dabar yra...
LIUCIJA. Na, ką čia tau dar reikia susivaikyti? Pasakyk šiaip ar taip ir bus baigta.
ONA. Jeigu jau iš tikrųjų čia teisybė būtų, o ne juokai, tai aš ir pasakyčiau. Dievaži, pasakyčiau. Man nesunku.
LIUCIJA (ragindama.) Na!
ONA. Argi aš tam, panele, iš visų pusių pagundų ir papiktinimų apsupta dieną ir naktį saugojau savo rūtų vainikėlį, kad jį atiduočiau svetimos šalies berneliui?! Ne, to niekados negali būti! Dievaži, negali. Ponaitis, gal būt, dar ir nekatalikas. Kaipgi paskum su vaikais būtų? Ne, aš jau geriau už savo žmogaus, už tikro lietuvio arba marikonto...
LIUCIJA. Girdi, ponas Lebertzone? Ir ji patriotė!
ONA. Panele, prašau manęs be reikalo nepravardžiuoti. Kur ten man taip aukštai. O ponaitis nesikrimsk ir nepyk, kad aš taip į akis viską stačiai išrėžiau. Aš stačiokiškai, o ne taip kaip ponai. Pas mane, kas širdy, tas ir ant liežuvio. Jeigu klausi, tai ir atsakau...
LEBERTZONAS. Atsiprašau... Man liabai nemalionu... Bet aš...
ONA. Ką gi darysi, ponaiti. Labai ačiū už gerą širdį, bet, dievaži, negaliu...
LEBERTZONAS (Liucijai.) Aš turiu tamstai pareikšti, kad man labai liūdnu... Juk aš taip tikėjausi.... Ach, mein Gott!..
LIUCIJA. Kuo gi aš kalta, ponas Lebertzone, jeigu aš tamstai nieku būdu negaliu padėti?
ONA. Neliūdėk, ponaiti! Žmonės sako: meilė kaip seilė. Nusispiovei ir nėra. Dievaži. Didelio čia daikto. Juk ne pinigai mokėti.
LIUCIJA. Cha cha... Iš tikrųjų, ponas Lebertzone... Buvo čia ko... Juk ne pinigai, anot Onos...
LEBERTZONAS (truputį karščiuodamasis.) Tamsta mano ambiciją įžeidei. Man čia liabai nemalionu būti. Aš turiu sudiev pasakyti. (Nori eiti.)
LIUCIJA. Ponas Lebertzone! Kur tamsta?
LEBERTZONAS (atsigrįžta.) Aš namo...
LIUCIJA (rimtai.) Užteks juokų! Na, tai ką tamsta pasakysi į mano sąlygas? Nė vieno cento ir į Šveicariją!
ONA (sau.) Apsaugok Dieve, kad mane išlydėtų už devynių upių, už devynių kalnų, už jūrių marių... Gyventi be savo krašto, be bažnyčios, be savo žmonių... Išgraužk!.. Ir surišęs mane niekas ne išvežtų! Dievaži, neišvežtų!..
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip Liucija išbando Lebertzoną ir kodėl Ona atsisako už jo tekėti? Kuris iš jų tikresnis patriotas?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Liucija sako tekėsianti, jei Lebertzonas neims „nė vieno cento kraičių“ ir išvažiuos su ja į Šveicariją. Jis atsisako, nes esą reikalingas Lietuvai, o kai lieka tik pinigų sąlyga, pasiūlo, kad tėvas pinigus duotų Liucijai. Liucija perpranta jį „kiaurai“ ir pasiūlo jį Onai. Ona atsisako, nes nenori atiduoti vainikėlio „svetimos šalies berneliui“ ir gyventi „be savo krašto, be bažnyčios, be savo žmonių“. Lebertzono patriotizmas yra tušti žodžiai ir pinigai, o Onos meilė savo kraštui paprasta ir nuoširdi.
Rašiniui: TėvynėSatyra
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.