LIUCIJA. Taip, taip! Nėra čia ko nekaltais avinėliais apsimesti! Tiesa visuomet geresnė už melą...
ŠEREIKIENĖ. Na ir ko tau pagaliau reikia iš manęs?!
LIUCIJA. Visi tie jūsų rūpinimaisi mieščionišku gerbūviu, išoriniu spindėjimu tiesiog smaugia mane! Aš žiūri į savo tėvą ir nebegaliu jo pažinti. Jis iš ramaus, sąžiningo žmogaus virto kažkokiu keistu patriotu, be paliovos kliedinčiu apie tūkstančius...
ŠEREIKIENĖ. Jeigu Dievas padeda, nebėgsi gi žmogus nuo turtų ir kitų gerybių, kurias jis tau maloniai teikia?
LIUCIJA. Dievas! Cha cha, geras jūsų Dievas, nėra ko kalbėti! (Eina prie lango ir atsigrįžusi į publiką liūdnai susisieloja.) Ach, mamyte, ką tu pasakytum, jeigu, atėjusi iš kapo, pamatytum, kas čia dabar pas mus dedasi?... (Užsiima rankomis veidą.)
ŠEREIKIENĖ. Visai be reikalo, Liucija, drumsti mirusiems ramybę.
LIUCIJA. O ką, baugu?
ŠEREIKIENĖ. Tau, matyti, labai skaudu, kad aš neteisėtu būdu laikau užėmusi tavo motinos vietą...
LIUCIJA. Na, jeigu ir taip. Juk Dievas geras, o žmonės nežino, kas ten tavo širdy dedasi.
(Girdėti skambutis.)
ŠEREIKIENĖ. Skambina?
LIUCIJA. Dar ir kaip. Tartum vejamas. (Įleidžia tėvą.)
3.
ŠEREIKA (gyvai ir linksmai.) Ach, kad jūs žinotumėte!.. Sakau jau, kai žmogui sekasi, tai ir su kaupu... (Linksmai vaikščioja rankas betrindamas.) Taip viskas tartum sviestu patepta.... Ėch, mano mielos, kaip viskas puiku, kaip gerai pasaulis Dievo surėdytas... Tik gyvenk ir džiaukis... Žengi žmogus, o širdy tau tartum šimtas muzikantų maršą rėžia...
ŠEREIKIENĖ. Ką gi tu vienas džiaugiesi?
ŠEREIKA. Pala, pala! Ot, rodosi, kad kojomis žemės nesieki... Ir taip, ėė, platu, erdva!..
ŠEREIKIENĖ. Na, iš tikrųjų, koks tu... Kas gi čia dabar...
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kodėl Šereikienė nori pakabinti kunigaikščių paveikslus?
Rašiniui: TėvynėMelas ir tiesa
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.