ONA. Argi aš tam, panele, iš visų pusių pagundų ir papiktinimų apsupta dieną ir naktį saugojau savo rūtų vainikėlį, kad jį atiduočiau svetimos šalies berneliui?! Ne, to niekados negali būti! Dievaži, negali. Ponaitis, gal būt, dar ir nekatalikas. Kaipgi paskum su vaikais būtų? Ne, aš jau geriau už savo žmogaus, už tikro lietuvio arba marikonto...
LIUCIJA. Girdi, ponas Lebertzone? Ir ji patriotė!
ONA. Panele, prašau manęs be reikalo nepravardžiuoti. Kur ten man taip aukštai. O ponaitis nesikrimsk ir nepyk, kad aš taip į akis viską stačiai išrėžiau. Aš stačiokiškai, o ne taip kaip ponai. Pas mane, kas širdy, tas ir ant liežuvio. Jeigu klausi, tai ir atsakau...
LEBERTZONAS. Atsiprašau... Man liabai nemalionu... Bet aš...
ONA. Ką gi darysi, ponaiti. Labai ačiū už gerą širdį, bet, dievaži, negaliu...
LEBERTZONAS (Liucijai.) Aš turiu tamstai pareikšti, kad man labai liūdnu... Juk aš taip tikėjausi.... Ach, mein Gott!..
LIUCIJA. Kuo gi aš kalta, ponas Lebertzone, jeigu aš tamstai nieku būdu negaliu padėti?
ONA. Neliūdėk, ponaiti! Žmonės sako: meilė kaip seilė. Nusispiovei ir nėra. Dievaži. Didelio čia daikto. Juk ne pinigai mokėti.
LIUCIJA. Cha cha... Iš tikrųjų, ponas Lebertzone... Buvo čia ko... Juk ne pinigai, anot Onos...
LEBERTZONAS (truputį karščiuodamasis.) Tamsta mano ambiciją įžeidei. Man čia liabai nemalionu būti. Aš turiu sudiev pasakyti. (Nori eiti.)
LIUCIJA. Ponas Lebertzone! Kur tamsta?
LEBERTZONAS (atsigrįžta.) Aš namo...
LIUCIJA (rimtai.) Užteks juokų! Na, tai ką tamsta pasakysi į mano sąlygas? Nė vieno cento ir į Šveicariją!
ONA (sau.) Apsaugok Dieve, kad mane išlydėtų už devynių upių, už devynių kalnų, už jūrių marių... Gyventi be savo krašto, be bažnyčios, be savo žmonių... Išgraužk!.. Ir surišęs mane niekas ne išvežtų! Dievaži, neišvežtų!..
LIUCIJA (Lebertzonui.) Aš laukiu atsakymo.
LEBERTZONAS. Aš negaliu. Aš turiu dirbti tėvynės liabui. Nors man ir liabai skaudu, bet – sudiev. (Nori išeiti.)
(Tuo tarpu kažkas pabarškina durysna ir linksmas įkiutina Labutis.)
9.
LABUTIS. Liucija!
LIUCIJA. Dėdė! Ot gerai, kad atėjai! Ot gerai! (Apkabinusi pabučiuoja jį ir paskum prisiglaudžia prie jo.)
LABUTIS (glostydamas). Kas tau, vaikeli?
ONA (priėjusi prie Lebertzono.) Man ponaičio labai gaila, dievaži, gaila. (Paglosto jam petį). Bet ką gi darysi, jeigu širdis nepriima. (Rodo į Liuciją.) Ji keistas pas mus žmogus...
LABUTIS. Liucija, na, spėk su kuo aš čia atėjau! Niekados nespėsi, niekados, kas ten dabar rengiasi prieškambary...
LEBERTZONAS. Donner Wetter! Ales ist hin! (Smunka iš kambario.)
LIUCIJA. Tiesa? Man labai įdomu. Aš nebegaliu iškęsti... (Eina prie durų.)
LABUTIS (eidamas šalia jos.) Aš tau siurprizą, Liucyte, siurprizą... (Atsidaro durys.) Štai, žiūrėk!
LIUCIJA. Ponas Rimvydas!
ONA. Rimvydžiokas!
LABUTIS. Hee... (Linksmai juokiasi.)
(Rimvydas įveda už parankės pabėgusį Lebertzoną.)
10.
RIMVYDAS (Lebertzonui.) Prašau, prašau!
LEBERTZONAS (kaip ir spirdamasis.) Aš nebeturiu laiko... Kaip Dievą myliu...
RIMVYDAS. Nors vieną minutę. Toks netikėtas susitikimas. Sėsk tamsta ir pasėdėk, kol aš pasisveikinsiu. (Palieka Lebertzoną prie kėdės ir eina prie Liucijos.)
LABUTIS. Pažystami? (Džiaugsmingai juda ir trina rankas.)
LIUCIJA. Iš kur čia dabar tamsta, tartum iš dangaus?
LABUTIS. Kaip tu gerai pasakei. Iš tikrųjų, tartum iš dangaus!
RIMVYDAS (Liucijai.) Kur ten iš dangaus. Ne iš dangaus, o iš pragaro į dangų. (Juokiasi.) Žinoma, nei iš pačio pragaro, o, taip sakant, iš Europos sūkurio...
LABUTIS (Liucijai.) Tik tu pažiūrėk į ji! Koks jis vyras pas mane! (Džiaugsmingai eina per kambarį.)
LIUCIJA (Rimvydui.) Prašau sėsti. (Abu eina ir sustoja prieš Lebertzoną.)
ONA (timpteli Labutį už rankovės.) Ponas mokytojau! (Pasivedusi jį į šalį.) Kas jis toks? (Rodo į Rymvydą.)
LABUTIS. Tai mano tolimas giminaitis, vaikeli. Rimvydas.
ONA. Aš žinau, kad Rimvydžiokas. Bet kas jis toks – ar kcelencija, ar šiaipjau koks nors kitas didelis ponas?
LABUTIS. Diplomatas.
ONA (kupina pagarbos.) A!.. Tai, matyti, mokytas žmogus. Pas mus tokių ir negirdėti. O aš maniau, kad kcelencija. Kaip mūsų Velička.
LABUTIS (eina prie visų.) Tartum iš dangaus... Tartum iš dangaus...
RIMVYDAS. Koks netikėtas, dėde, susitikimas su senu pažystamu. (Rodo į Lebertzoną.)
LABUTIS. O, ponas Lebertzonas pas mus didelis žmogus!
ONA (sau.) Vargšas tas vokietukas... Dievaži, vargšas...
LIUCIJA. Aš labai atsiprašau svečių. Eisiu pašeimininkauti. – Ona, eime! (Abi išeina.)
11.
RIMVYDAS (dėdamas ant Lebertzono peties ranką.) Jeigu taip, tai sveikinu!
LEBERTZONAS. Liabai dėkui.
RIMVYDAS. Kai paskutinį sykį mes matėmės tamstos tėvynėj, rodosi, tamsta man gyreisi, kad gavai mokytojaus vietą kažkokioj ne tai pradžios, ne tai vidurinėj mokykloj... Ir labai gražioj vietoj, prie ežero.
LEBERTZONA. Ja... Bet paskum man tos vietos nedavė.
LABUTIS. Tai pasirodo, kad mes su ponu Lebertzonu kolegos? Aš apie trysdešimtį metų darbavausi pradžios mokykloj. Dabar dirbu vidurinėj mokykloj. Taip sakant, gavau paaukštinimą. O, mokytojo šventas darbas...
LEBERTZONAS. Ja, liabai didelis darbas.
LABUTIS. Tik dabar labai sunku su mokiniais, nes jie visi toki futbolistai ir boksininkai, kad ojojoi... Jie ir pamokų metu nesiliauja kojomis ir rankomis dirbę, o galvos kaip arbuzai...
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip Liucija išbando Lebertzoną ir kodėl Ona atsisako už jo tekėti? Kuris iš jų tikresnis patriotas?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Liucija sako tekėsianti, jei Lebertzonas neims „nė vieno cento kraičių“ ir išvažiuos su ja į Šveicariją. Jis atsisako, nes esą reikalingas Lietuvai, o kai lieka tik pinigų sąlyga, pasiūlo, kad tėvas pinigus duotų Liucijai. Liucija perpranta jį „kiaurai“ ir pasiūlo jį Onai. Ona atsisako, nes nenori atiduoti vainikėlio „svetimos šalies berneliui“ ir gyventi „be savo krašto, be bažnyčios, be savo žmonių“. Lebertzono patriotizmas yra tušti žodžiai ir pinigai, o Onos meilė savo kraštui paprasta ir nuoširdi.
Rašiniui: TėvynėSatyra
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.