Patriotai49-50 psl. · apie 5 min.
Trečias veiksmas64% kūrinio
49 psl.

LIUCIJA (Lebertzonui.) Aš laukiu atsakymo.

LEBERTZONAS. Aš negaliu. Aš turiu dirbti tėvynės liabui. Nors man ir liabai skaudu, bet – sudiev. (Nori išeiti.)

(Tuo tarpu kažkas pabarškina durysna ir linksmas įkiutina Labutis.)

9.

LABUTIS. Liucija!

LIUCIJA. Dėdė! Ot gerai, kad atėjai! Ot gerai! (Apkabinusi pabučiuoja jį ir paskum prisiglaudžia prie jo.)

LABUTIS (glostydamas). Kas tau, vaikeli?

ONA (priėjusi prie Lebertzono.) Man ponaičio labai gaila, dievaži, gaila. (Paglosto jam petį). Bet ką gi darysi, jeigu širdis nepriima. (Rodo į Liuciją.) Ji keistas pas mus žmogus...

LABUTIS. Liucija, na, spėk su kuo aš čia atėjau! Niekados nespėsi, niekados, kas ten dabar rengiasi prieškambary...

LEBERTZONAS. Donner Wetter! Ales ist hin! (Smunka iš kambario.)

LIUCIJA. Tiesa? Man labai įdomu. Aš nebegaliu iškęsti... (Eina prie durų.)

LABUTIS (eidamas šalia jos.) Aš tau siurprizą, Liucyte, siurprizą... (Atsidaro durys.) Štai, žiūrėk!

LIUCIJA. Ponas Rimvydas!

ONA. Rimvydžiokas!

LABUTIS. Hee... (Linksmai juokiasi.)

(Rimvydas įveda už parankės pabėgusį Lebertzoną.)

10.

RIMVYDAS (Lebertzonui.) Prašau, prašau!

LEBERTZONAS (kaip ir spirdamasis.) Aš nebeturiu laiko... Kaip Dievą myliu...

RIMVYDAS. Nors vieną minutę. Toks netikėtas susitikimas. Sėsk tamsta ir pasėdėk, kol aš pasisveikinsiu. (Palieka Lebertzoną prie kėdės ir eina prie Liucijos.)

LABUTIS. Pažystami? (Džiaugsmingai juda ir trina rankas.)

LIUCIJA. Iš kur čia dabar tamsta, tartum iš dangaus?

LABUTIS. Kaip tu gerai pasakei. Iš tikrųjų, tartum iš dangaus!

RIMVYDAS (Liucijai.) Kur ten iš dangaus. Ne iš dangaus, o iš pragaro į dangų. (Juokiasi.) Žinoma, nei iš pačio pragaro, o, taip sakant, iš Europos sūkurio...

50 psl.

LABUTIS (Liucijai.) Tik tu pažiūrėk į ji! Koks jis vyras pas mane! (Džiaugsmingai eina per kambarį.)

LIUCIJA (Rimvydui.) Prašau sėsti. (Abu eina ir sustoja prieš Lebertzoną.)

ONA (timpteli Labutį už rankovės.) Ponas mokytojau! (Pasivedusi jį į šalį.) Kas jis toks? (Rodo į Rymvydą.)

LABUTIS. Tai mano tolimas giminaitis, vaikeli. Rimvydas.

ONA. Aš žinau, kad Rimvydžiokas. Bet kas jis toks – ar kcelencija, ar šiaipjau koks nors kitas didelis ponas?

LABUTIS. Diplomatas.

ONA (kupina pagarbos.) A!.. Tai, matyti, mokytas žmogus. Pas mus tokių ir negirdėti. O aš maniau, kad kcelencija. Kaip mūsų Velička.

LABUTIS (eina prie visų.) Tartum iš dangaus... Tartum iš dangaus...

RIMVYDAS. Koks netikėtas, dėde, susitikimas su senu pažystamu. (Rodo į Lebertzoną.)

LABUTIS. O, ponas Lebertzonas pas mus didelis žmogus!

ONA (sau.) Vargšas tas vokietukas... Dievaži, vargšas...

LIUCIJA. Aš labai atsiprašau svečių. Eisiu pašeimininkauti. – Ona, eime! (Abi išeina.)

11.

RIMVYDAS (dėdamas ant Lebertzono peties ranką.) Jeigu taip, tai sveikinu!

LEBERTZONAS. Liabai dėkui.

RIMVYDAS. Kai paskutinį sykį mes matėmės tamstos tėvynėj, rodosi, tamsta man gyreisi, kad gavai mokytojaus vietą kažkokioj ne tai pradžios, ne tai vidurinėj mokykloj... Ir labai gražioj vietoj, prie ežero.

LEBERTZONA. Ja... Bet paskum man tos vietos nedavė.

LABUTIS. Tai pasirodo, kad mes su ponu Lebertzonu kolegos? Aš apie trysdešimtį metų darbavausi pradžios mokykloj. Dabar dirbu vidurinėj mokykloj. Taip sakant, gavau paaukštinimą. O, mokytojo šventas darbas...

LEBERTZONAS. Ja, liabai didelis darbas.

LABUTIS. Tik dabar labai sunku su mokiniais, nes jie visi toki futbolistai ir boksininkai, kad ojojoi... Jie ir pamokų metu nesiliauja kojomis ir rankomis dirbę, o galvos kaip arbuzai...

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.