Patriotai50 psl. · apie 5 min.
Trečias veiksmas64% kūrinio
50 psl.

LABUTIS (Liucijai.) Tik tu pažiūrėk į ji! Koks jis vyras pas mane! (Džiaugsmingai eina per kambarį.)

LIUCIJA (Rimvydui.) Prašau sėsti. (Abu eina ir sustoja prieš Lebertzoną.)

ONA (timpteli Labutį už rankovės.) Ponas mokytojau! (Pasivedusi jį į šalį.) Kas jis toks? (Rodo į Rymvydą.)

LABUTIS. Tai mano tolimas giminaitis, vaikeli. Rimvydas.

ONA. Aš žinau, kad Rimvydžiokas. Bet kas jis toks – ar kcelencija, ar šiaipjau koks nors kitas didelis ponas?

LABUTIS. Diplomatas.

ONA (kupina pagarbos.) A!.. Tai, matyti, mokytas žmogus. Pas mus tokių ir negirdėti. O aš maniau, kad kcelencija. Kaip mūsų Velička.

LABUTIS (eina prie visų.) Tartum iš dangaus... Tartum iš dangaus...

RIMVYDAS. Koks netikėtas, dėde, susitikimas su senu pažystamu. (Rodo į Lebertzoną.)

LABUTIS. O, ponas Lebertzonas pas mus didelis žmogus!

ONA (sau.) Vargšas tas vokietukas... Dievaži, vargšas...

LIUCIJA. Aš labai atsiprašau svečių. Eisiu pašeimininkauti. – Ona, eime! (Abi išeina.)

11.

RIMVYDAS (dėdamas ant Lebertzono peties ranką.) Jeigu taip, tai sveikinu!

LEBERTZONAS. Liabai dėkui.

RIMVYDAS. Kai paskutinį sykį mes matėmės tamstos tėvynėj, rodosi, tamsta man gyreisi, kad gavai mokytojaus vietą kažkokioj ne tai pradžios, ne tai vidurinėj mokykloj... Ir labai gražioj vietoj, prie ežero.

LEBERTZONA. Ja... Bet paskum man tos vietos nedavė.

LABUTIS. Tai pasirodo, kad mes su ponu Lebertzonu kolegos? Aš apie trysdešimtį metų darbavausi pradžios mokykloj. Dabar dirbu vidurinėj mokykloj. Taip sakant, gavau paaukštinimą. O, mokytojo šventas darbas...

LEBERTZONAS. Ja, liabai didelis darbas.

LABUTIS. Tik dabar labai sunku su mokiniais, nes jie visi toki futbolistai ir boksininkai, kad ojojoi... Jie ir pamokų metu nesiliauja kojomis ir rankomis dirbę, o galvos kaip arbuzai...

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.