RIMVYDAS. Cha cha... Na, o dėdė ar nepabandai paspardyti futbolo?
LABUTIS. Kur ten man, vaikeli! Aš ir savo mokiniams buvau ėmęs drausti. Žinai, per laikraščius apšaukė nepatriotu, atsilikėliu. Sako, mat dabar taip reikią, toks amžius. Visi turį auginti sau raumenis, kad geri būtų tėvynės gynėjai. Kas galvoj ir širdy, sako, tas ne taip svarbu. Ir ponas Lebertzonas didelis sportininkas. Kaipgi. Net vadovėlį pagamino kaip reikia spardyti tą jaučio odos kamuolį.
RIMVYDAS. Tiesa?
LEBERTZONAS. Ja, liabai geras vadovėlis. Aš jį, taip sakant, iš kelių sistemų sudariau.
RIMVYDAS. Kaip aš matau, tai tamsta tikrai visiems galams čia meisteris. Na, o kokia gi tamstos pamatinė profesija?
LEBERTZONAS. Pamatinė profesija?
LABUTIS. Ponas Lebertzonas profesoriauja pas mus.
RIMVYDAS. Ką? Tiesa?
LEBERTZONAS. Mane pakvietė... Ja.
RIMVYDAS (šypsodamasis pereina per kambarį ir paskum, priėjęs prie Lebertzono, suduoda jam per petį.) Sveikinu! Sveikinu, ponas Lebertzone! Težydi mokslas! Dar kartą sveikinu, ponas Lebetzone!
LEBERTZONAS. Liabai dėkui. – Ar tamsta, ponas Rimvyde, dabar jau paliksi pas mus gyventi?
RIMVYDAS. Taip. Matau, kad man būtinai čia reikia pasilikti.
LEBERTZONAS (pažiūri į laikrodį.) Na, tai liabai malionu. Besidarbuodami tėvynės liabui dažnai susitiksime Lietuvos dirvonuose.
RIMVYDAS. Be abejo, O, man plačiai reiks užsimoti! Kaip milžinui plėšti savo dirvonus!
LEBERTZONAS (vėl žiūri į laikrodį.) Oi, man jau senai buvo laikas bėgti. Sudiev.
RIMVYDAS. Sudiev, ponas profesoriau!
(Lebertzonas dar kartą atsigrįžęs pasilenkia ir išeina.)
12
RIMVYDAS Cha cha... (Juokiasi ir vaikščioja.) Ne, negaliu, dėde! Čia pas jus kiekviename žingsny komedijos...
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.