LABUTIS (Liucijai.) Tik tu pažiūrėk į ji! Koks jis vyras pas mane! (Džiaugsmingai eina per kambarį.)
LIUCIJA (Rimvydui.) Prašau sėsti. (Abu eina ir sustoja prieš Lebertzoną.)
ONA (timpteli Labutį už rankovės.) Ponas mokytojau! (Pasivedusi jį į šalį.) Kas jis toks? (Rodo į Rymvydą.)
LABUTIS. Tai mano tolimas giminaitis, vaikeli. Rimvydas.
ONA. Aš žinau, kad Rimvydžiokas. Bet kas jis toks – ar kcelencija, ar šiaipjau koks nors kitas didelis ponas?
LABUTIS. Diplomatas.
ONA (kupina pagarbos.) A!.. Tai, matyti, mokytas žmogus. Pas mus tokių ir negirdėti. O aš maniau, kad kcelencija. Kaip mūsų Velička.
LABUTIS (eina prie visų.) Tartum iš dangaus... Tartum iš dangaus...
RIMVYDAS. Koks netikėtas, dėde, susitikimas su senu pažystamu. (Rodo į Lebertzoną.)
LABUTIS. O, ponas Lebertzonas pas mus didelis žmogus!
ONA (sau.) Vargšas tas vokietukas... Dievaži, vargšas...
LIUCIJA. Aš labai atsiprašau svečių. Eisiu pašeimininkauti. – Ona, eime! (Abi išeina.)
11.
RIMVYDAS (dėdamas ant Lebertzono peties ranką.) Jeigu taip, tai sveikinu!
LEBERTZONAS. Liabai dėkui.
RIMVYDAS. Kai paskutinį sykį mes matėmės tamstos tėvynėj, rodosi, tamsta man gyreisi, kad gavai mokytojaus vietą kažkokioj ne tai pradžios, ne tai vidurinėj mokykloj... Ir labai gražioj vietoj, prie ežero.
LEBERTZONA. Ja... Bet paskum man tos vietos nedavė.
LABUTIS. Tai pasirodo, kad mes su ponu Lebertzonu kolegos? Aš apie trysdešimtį metų darbavausi pradžios mokykloj. Dabar dirbu vidurinėj mokykloj. Taip sakant, gavau paaukštinimą. O, mokytojo šventas darbas...
LEBERTZONAS. Ja, liabai didelis darbas.
LABUTIS. Tik dabar labai sunku su mokiniais, nes jie visi toki futbolistai ir boksininkai, kad ojojoi... Jie ir pamokų metu nesiliauja kojomis ir rankomis dirbę, o galvos kaip arbuzai...
RIMVYDAS. Cha cha... Na, o dėdė ar nepabandai paspardyti futbolo?
LABUTIS. Kur ten man, vaikeli! Aš ir savo mokiniams buvau ėmęs drausti. Žinai, per laikraščius apšaukė nepatriotu, atsilikėliu. Sako, mat dabar taip reikią, toks amžius. Visi turį auginti sau raumenis, kad geri būtų tėvynės gynėjai. Kas galvoj ir širdy, sako, tas ne taip svarbu. Ir ponas Lebertzonas didelis sportininkas. Kaipgi. Net vadovėlį pagamino kaip reikia spardyti tą jaučio odos kamuolį.
RIMVYDAS. Tiesa?
LEBERTZONAS. Ja, liabai geras vadovėlis. Aš jį, taip sakant, iš kelių sistemų sudariau.
RIMVYDAS. Kaip aš matau, tai tamsta tikrai visiems galams čia meisteris. Na, o kokia gi tamstos pamatinė profesija?
LEBERTZONAS. Pamatinė profesija?
LABUTIS. Ponas Lebertzonas profesoriauja pas mus.
RIMVYDAS. Ką? Tiesa?
LEBERTZONAS. Mane pakvietė... Ja.
RIMVYDAS (šypsodamasis pereina per kambarį ir paskum, priėjęs prie Lebertzono, suduoda jam per petį.) Sveikinu! Sveikinu, ponas Lebertzone! Težydi mokslas! Dar kartą sveikinu, ponas Lebetzone!
LEBERTZONAS. Liabai dėkui. – Ar tamsta, ponas Rimvyde, dabar jau paliksi pas mus gyventi?
RIMVYDAS. Taip. Matau, kad man būtinai čia reikia pasilikti.
LEBERTZONAS (pažiūri į laikrodį.) Na, tai liabai malionu. Besidarbuodami tėvynės liabui dažnai susitiksime Lietuvos dirvonuose.
RIMVYDAS. Be abejo, O, man plačiai reiks užsimoti! Kaip milžinui plėšti savo dirvonus!
LEBERTZONAS (vėl žiūri į laikrodį.) Oi, man jau senai buvo laikas bėgti. Sudiev.
RIMVYDAS. Sudiev, ponas profesoriau!
(Lebertzonas dar kartą atsigrįžęs pasilenkia ir išeina.)
12
RIMVYDAS Cha cha... (Juokiasi ir vaikščioja.) Ne, negaliu, dėde! Čia pas jus kiekviename žingsny komedijos...
LABUTIS. O, vaikeli, mes čia linksmai, labai linksmai gyvename. Aš kitą kartą apsidairau ir pats nežinau ar man juoktis, ar verkti?
RIMVYDAS. Iš tikrųjų, dėde. Aš tau užjaučiu.
LABUTIS. Žiūrėk, niekam nė žodžio, kad tu „Rytojaus išvakarių“ autorius!
RIMVYDAS. Kodel, dėde?
LABUTIS. Nemalonumų turėsi. Pas mus čia, vaikeli, knygų nemėgsta, o ypač tokių, kurios liepia būti žmogum. Aš tavo knygą, žinai, buvau mokyklos knygynėlin savo lėšomis nupirkęs. Bet už tai vos iš vietos neišlekiau. O, pas mus čia nelengva, vaikeli. Pagyvensi, tai pats pamatysi.
(Įeina Liucija su Ona nešinos kava.)
13.
LIUCIJA. Mes čia kavos išvirėme.
LABUTIS. Ačiū, ačiū, vaikeli. Tu mane visuomet palepini.
RIMVYDAS. Panele Liucija, aš norėčiau telefonu pakalbėti.
LIUCIJA. Prašau.
RIMVYDAS. Dėde, jeigu dar bus ne vėlu, aš jiems pranešiu, kad sutinku paimti ministeriją.
LABUTIS. Na ir bravo, vaikeli, bravo! Bent turėsime savo tikrą žmogų.
RIMVYDAS (Liucijai.) Galima?
LIUCIJA. Prašau. (Įleidžia Rimvydą į kabinetą.)
ONA (Labučiui.) Ministeris?!
LABUTIS. O, jis, vaikeli, gerą galvą turi. Ir doras, sąžiningas žmogus.
ONA. Dabar ir aš turėsiu nors vieną pažystamą ministerį. Juk kaimynai esame. Kaipgi. Drauge grybaudavome. Geras buvo berniokas, nėra ko apkalbėti...
LIUCIJA (Rimvydui, prie durų). Tik prašau paskubėti, ponas Arnai, nes kava atšals. (Sugrįžta prie Labučio.) Ir dėdė man nė žodžio, kad ketina parvažiuoti!
LABUTIS. Kad ir aš, vaikeli, nežinojau. Jis visai netikėtai. Kaip pėdas ant galvos. Jį mat parkvietė. Siūlo ministeriją. Bet jis iki šiol nė iš tolo. Tik dabar, po pasikalbėjimo su Lebertzonu, tartum dvasia iš dangaus ant jo būtų nusileidusi.
LIUCIJA (Onai.) Ten, rodosi, kažkas baldosi.
ONA. Gal ponas direktorius parsibaladojo. Mes tuojau pažiūrėsime. (Išeina.)
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kokias pareigas Rimvydas sutinka užimti trečiajame veiksme?
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.