RIMVYDAS. Cha cha... Na, o dėdė ar nepabandai paspardyti futbolo?
LABUTIS. Kur ten man, vaikeli! Aš ir savo mokiniams buvau ėmęs drausti. Žinai, per laikraščius apšaukė nepatriotu, atsilikėliu. Sako, mat dabar taip reikią, toks amžius. Visi turį auginti sau raumenis, kad geri būtų tėvynės gynėjai. Kas galvoj ir širdy, sako, tas ne taip svarbu. Ir ponas Lebertzonas didelis sportininkas. Kaipgi. Net vadovėlį pagamino kaip reikia spardyti tą jaučio odos kamuolį.
RIMVYDAS. Tiesa?
LEBERTZONAS. Ja, liabai geras vadovėlis. Aš jį, taip sakant, iš kelių sistemų sudariau.
RIMVYDAS. Kaip aš matau, tai tamsta tikrai visiems galams čia meisteris. Na, o kokia gi tamstos pamatinė profesija?
LEBERTZONAS. Pamatinė profesija?
LABUTIS. Ponas Lebertzonas profesoriauja pas mus.
RIMVYDAS. Ką? Tiesa?
LEBERTZONAS. Mane pakvietė... Ja.
RIMVYDAS (šypsodamasis pereina per kambarį ir paskum, priėjęs prie Lebertzono, suduoda jam per petį.) Sveikinu! Sveikinu, ponas Lebertzone! Težydi mokslas! Dar kartą sveikinu, ponas Lebetzone!
LEBERTZONAS. Liabai dėkui. – Ar tamsta, ponas Rimvyde, dabar jau paliksi pas mus gyventi?
RIMVYDAS. Taip. Matau, kad man būtinai čia reikia pasilikti.
LEBERTZONAS (pažiūri į laikrodį.) Na, tai liabai malionu. Besidarbuodami tėvynės liabui dažnai susitiksime Lietuvos dirvonuose.
RIMVYDAS. Be abejo, O, man plačiai reiks užsimoti! Kaip milžinui plėšti savo dirvonus!
LEBERTZONAS (vėl žiūri į laikrodį.) Oi, man jau senai buvo laikas bėgti. Sudiev.
RIMVYDAS. Sudiev, ponas profesoriau!
(Lebertzonas dar kartą atsigrįžęs pasilenkia ir išeina.)
12
RIMVYDAS Cha cha... (Juokiasi ir vaikščioja.) Ne, negaliu, dėde! Čia pas jus kiekviename žingsny komedijos...
LABUTIS. O, vaikeli, mes čia linksmai, labai linksmai gyvename. Aš kitą kartą apsidairau ir pats nežinau ar man juoktis, ar verkti?
RIMVYDAS. Iš tikrųjų, dėde. Aš tau užjaučiu.
LABUTIS. Žiūrėk, niekam nė žodžio, kad tu „Rytojaus išvakarių“ autorius!
RIMVYDAS. Kodel, dėde?
LABUTIS. Nemalonumų turėsi. Pas mus čia, vaikeli, knygų nemėgsta, o ypač tokių, kurios liepia būti žmogum. Aš tavo knygą, žinai, buvau mokyklos knygynėlin savo lėšomis nupirkęs. Bet už tai vos iš vietos neišlekiau. O, pas mus čia nelengva, vaikeli. Pagyvensi, tai pats pamatysi.
(Įeina Liucija su Ona nešinos kava.)
13.
LIUCIJA. Mes čia kavos išvirėme.
LABUTIS. Ačiū, ačiū, vaikeli. Tu mane visuomet palepini.
RIMVYDAS. Panele Liucija, aš norėčiau telefonu pakalbėti.
LIUCIJA. Prašau.
RIMVYDAS. Dėde, jeigu dar bus ne vėlu, aš jiems pranešiu, kad sutinku paimti ministeriją.
LABUTIS. Na ir bravo, vaikeli, bravo! Bent turėsime savo tikrą žmogų.
RIMVYDAS (Liucijai.) Galima?
LIUCIJA. Prašau. (Įleidžia Rimvydą į kabinetą.)
ONA (Labučiui.) Ministeris?!
LABUTIS. O, jis, vaikeli, gerą galvą turi. Ir doras, sąžiningas žmogus.
ONA. Dabar ir aš turėsiu nors vieną pažystamą ministerį. Juk kaimynai esame. Kaipgi. Drauge grybaudavome. Geras buvo berniokas, nėra ko apkalbėti...
LIUCIJA (Rimvydui, prie durų). Tik prašau paskubėti, ponas Arnai, nes kava atšals. (Sugrįžta prie Labučio.) Ir dėdė man nė žodžio, kad ketina parvažiuoti!
LABUTIS. Kad ir aš, vaikeli, nežinojau. Jis visai netikėtai. Kaip pėdas ant galvos. Jį mat parkvietė. Siūlo ministeriją. Bet jis iki šiol nė iš tolo. Tik dabar, po pasikalbėjimo su Lebertzonu, tartum dvasia iš dangaus ant jo būtų nusileidusi.
LIUCIJA (Onai.) Ten, rodosi, kažkas baldosi.
ONA. Gal ponas direktorius parsibaladojo. Mes tuojau pažiūrėsime. (Išeina.)
LABUTIS. Tai tėvo nėra namie?
LIUCIJA. Su ponu Velička išbėgo naujų ministerių sveikinti.
LABUTIS. Žinai, vaikeli, man tas ponas Velička nepatinka, nepatinka.
LIUCIJA. A, geriau nekalbėti, dėde.
LABUTIS. Jis ne mūsų žmogus, vaikeli, ne mūsų. – Ir pamotės nėra?
LIUCIJA. Belaukiant naujos valdžios ir jai nesisėdi namie. Tik siuva ir siuva.
LABUTIS. Gal būt ji ir neblogas žmogus... Bet vis delto, žinai, ir ji man kažkodel nelimpa prie širdies. O tas Velička, žinai... Ir prisirinko jų, tų Veličkų pas mus... Nei regėtų, nei girdėtų... Tartum muselių prie medaus... Ir vis toki geri tėvynės sūnūs, toki patriotai...
LIUCIJA. Ne patriotai, dėde, o iskariotai!
LABUTIS. Ką tu, vaikeli? Argi galima šitaip?
LIUCIJA. Taip, dėde, taip! Aš daug ką žinau. O, kad tu pamatytum, kas čia kartais darosi! Kaip jie prekiauja ta savo vadinamąja tėvynės meile, koki jie niekšai! Hu, aš tiesiog nebegaliu!..
LABUTIS. Liucija, nereikia taip žmonių apkalbėti, nereikia, vaikeli. Juk yra visokių. Ne visi vienodi.
LIUCIJA. Ne – sakyti, o tylėti, dėde, negražu! Tas Velička, ką jis iš mano tėvo padarė? Tu, dėde, nežinai, kas čia mūsų namuose dedasi. Čia iš kiekvienos kertelės žiūri į mus – melas, apgavystė, gėda, besąžiningumas!..
LABUTIS. Ką tu, vaikeli?.. Del Dievo...
LIUCIJA. Būna valandos, kad tėvas atsipeikėja, tampa geru žmogum, mylinčiu tėvu... Bet tai tik trumpos valandėlės, kurios, kaip saulė sušvinta ir vėl nugrimsta į tą purvą, papuoštą išoriniu spindėjimu...
LABUTIS. Liucija, tu jau perdaug, vaikeli...
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kodėl Liucija sako „Ne patriotai, dėde, o iskariotai!“? Ką ji pasakoja dėdei apie tėvą ir Veličką?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Iskarijotas išdavė Kristų už pinigus, todėl Liucija taip vadina žmones, kurie „prekiauja ta savo vadinamąja tėvynės meile“. Ji pasakoja, kad namų turtas įgytas ne iš tėvo algos, o „lengvai įgyjamais pinigais“, kad tėvas su Velička moko Oną šnipinėti ir moka jai „netikrais pinigais“. Velička, jos žodžiais, sugadino tėvą, bet būna valandų, kai tėvas „atsipeikėja“. Ji viską išsipasakoja dėdei, ir Labutis nusprendžia tėvą gelbėti kartu su Rimvydu.
Rašiniui: TėvynėDora
2. Kokias pareigas Rimvydas sutinka užimti trečiajame veiksme?
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.