LIUCIJA (Lebertzonui.) Aš laukiu atsakymo.
LEBERTZONAS. Aš negaliu. Aš turiu dirbti tėvynės liabui. Nors man ir liabai skaudu, bet – sudiev. (Nori išeiti.)
(Tuo tarpu kažkas pabarškina durysna ir linksmas įkiutina Labutis.)
9.
LABUTIS. Liucija!
LIUCIJA. Dėdė! Ot gerai, kad atėjai! Ot gerai! (Apkabinusi pabučiuoja jį ir paskum prisiglaudžia prie jo.)
LABUTIS (glostydamas). Kas tau, vaikeli?
ONA (priėjusi prie Lebertzono.) Man ponaičio labai gaila, dievaži, gaila. (Paglosto jam petį). Bet ką gi darysi, jeigu širdis nepriima. (Rodo į Liuciją.) Ji keistas pas mus žmogus...
LABUTIS. Liucija, na, spėk su kuo aš čia atėjau! Niekados nespėsi, niekados, kas ten dabar rengiasi prieškambary...
LEBERTZONAS. Donner Wetter! Ales ist hin! (Smunka iš kambario.)
LIUCIJA. Tiesa? Man labai įdomu. Aš nebegaliu iškęsti... (Eina prie durų.)
LABUTIS (eidamas šalia jos.) Aš tau siurprizą, Liucyte, siurprizą... (Atsidaro durys.) Štai, žiūrėk!
LIUCIJA. Ponas Rimvydas!
ONA. Rimvydžiokas!
LABUTIS. Hee... (Linksmai juokiasi.)
(Rimvydas įveda už parankės pabėgusį Lebertzoną.)
10.
RIMVYDAS (Lebertzonui.) Prašau, prašau!
LEBERTZONAS (kaip ir spirdamasis.) Aš nebeturiu laiko... Kaip Dievą myliu...
RIMVYDAS. Nors vieną minutę. Toks netikėtas susitikimas. Sėsk tamsta ir pasėdėk, kol aš pasisveikinsiu. (Palieka Lebertzoną prie kėdės ir eina prie Liucijos.)
LABUTIS. Pažystami? (Džiaugsmingai juda ir trina rankas.)
LIUCIJA. Iš kur čia dabar tamsta, tartum iš dangaus?
LABUTIS. Kaip tu gerai pasakei. Iš tikrųjų, tartum iš dangaus!
RIMVYDAS (Liucijai.) Kur ten iš dangaus. Ne iš dangaus, o iš pragaro į dangų. (Juokiasi.) Žinoma, nei iš pačio pragaro, o, taip sakant, iš Europos sūkurio...
LABUTIS (Liucijai.) Tik tu pažiūrėk į ji! Koks jis vyras pas mane! (Džiaugsmingai eina per kambarį.)
LIUCIJA (Rimvydui.) Prašau sėsti. (Abu eina ir sustoja prieš Lebertzoną.)
ONA (timpteli Labutį už rankovės.) Ponas mokytojau! (Pasivedusi jį į šalį.) Kas jis toks? (Rodo į Rymvydą.)
LABUTIS. Tai mano tolimas giminaitis, vaikeli. Rimvydas.
ONA. Aš žinau, kad Rimvydžiokas. Bet kas jis toks – ar kcelencija, ar šiaipjau koks nors kitas didelis ponas?
LABUTIS. Diplomatas.
ONA (kupina pagarbos.) A!.. Tai, matyti, mokytas žmogus. Pas mus tokių ir negirdėti. O aš maniau, kad kcelencija. Kaip mūsų Velička.
LABUTIS (eina prie visų.) Tartum iš dangaus... Tartum iš dangaus...
RIMVYDAS. Koks netikėtas, dėde, susitikimas su senu pažystamu. (Rodo į Lebertzoną.)
LABUTIS. O, ponas Lebertzonas pas mus didelis žmogus!
ONA (sau.) Vargšas tas vokietukas... Dievaži, vargšas...
LIUCIJA. Aš labai atsiprašau svečių. Eisiu pašeimininkauti. – Ona, eime! (Abi išeina.)
11.
RIMVYDAS (dėdamas ant Lebertzono peties ranką.) Jeigu taip, tai sveikinu!
LEBERTZONAS. Liabai dėkui.
RIMVYDAS. Kai paskutinį sykį mes matėmės tamstos tėvynėj, rodosi, tamsta man gyreisi, kad gavai mokytojaus vietą kažkokioj ne tai pradžios, ne tai vidurinėj mokykloj... Ir labai gražioj vietoj, prie ežero.
LEBERTZONA. Ja... Bet paskum man tos vietos nedavė.
LABUTIS. Tai pasirodo, kad mes su ponu Lebertzonu kolegos? Aš apie trysdešimtį metų darbavausi pradžios mokykloj. Dabar dirbu vidurinėj mokykloj. Taip sakant, gavau paaukštinimą. O, mokytojo šventas darbas...
LEBERTZONAS. Ja, liabai didelis darbas.
LABUTIS. Tik dabar labai sunku su mokiniais, nes jie visi toki futbolistai ir boksininkai, kad ojojoi... Jie ir pamokų metu nesiliauja kojomis ir rankomis dirbę, o galvos kaip arbuzai...
RIMVYDAS. Cha cha... Na, o dėdė ar nepabandai paspardyti futbolo?
LABUTIS. Kur ten man, vaikeli! Aš ir savo mokiniams buvau ėmęs drausti. Žinai, per laikraščius apšaukė nepatriotu, atsilikėliu. Sako, mat dabar taip reikią, toks amžius. Visi turį auginti sau raumenis, kad geri būtų tėvynės gynėjai. Kas galvoj ir širdy, sako, tas ne taip svarbu. Ir ponas Lebertzonas didelis sportininkas. Kaipgi. Net vadovėlį pagamino kaip reikia spardyti tą jaučio odos kamuolį.
RIMVYDAS. Tiesa?
LEBERTZONAS. Ja, liabai geras vadovėlis. Aš jį, taip sakant, iš kelių sistemų sudariau.
RIMVYDAS. Kaip aš matau, tai tamsta tikrai visiems galams čia meisteris. Na, o kokia gi tamstos pamatinė profesija?
LEBERTZONAS. Pamatinė profesija?
LABUTIS. Ponas Lebertzonas profesoriauja pas mus.
RIMVYDAS. Ką? Tiesa?
LEBERTZONAS. Mane pakvietė... Ja.
RIMVYDAS (šypsodamasis pereina per kambarį ir paskum, priėjęs prie Lebertzono, suduoda jam per petį.) Sveikinu! Sveikinu, ponas Lebertzone! Težydi mokslas! Dar kartą sveikinu, ponas Lebetzone!
LEBERTZONAS. Liabai dėkui. – Ar tamsta, ponas Rimvyde, dabar jau paliksi pas mus gyventi?
RIMVYDAS. Taip. Matau, kad man būtinai čia reikia pasilikti.
LEBERTZONAS (pažiūri į laikrodį.) Na, tai liabai malionu. Besidarbuodami tėvynės liabui dažnai susitiksime Lietuvos dirvonuose.
RIMVYDAS. Be abejo, O, man plačiai reiks užsimoti! Kaip milžinui plėšti savo dirvonus!
LEBERTZONAS (vėl žiūri į laikrodį.) Oi, man jau senai buvo laikas bėgti. Sudiev.
RIMVYDAS. Sudiev, ponas profesoriau!
(Lebertzonas dar kartą atsigrįžęs pasilenkia ir išeina.)
12
RIMVYDAS Cha cha... (Juokiasi ir vaikščioja.) Ne, negaliu, dėde! Čia pas jus kiekviename žingsny komedijos...
LABUTIS. O, vaikeli, mes čia linksmai, labai linksmai gyvename. Aš kitą kartą apsidairau ir pats nežinau ar man juoktis, ar verkti?
RIMVYDAS. Iš tikrųjų, dėde. Aš tau užjaučiu.
LABUTIS. Žiūrėk, niekam nė žodžio, kad tu „Rytojaus išvakarių“ autorius!
RIMVYDAS. Kodel, dėde?
LABUTIS. Nemalonumų turėsi. Pas mus čia, vaikeli, knygų nemėgsta, o ypač tokių, kurios liepia būti žmogum. Aš tavo knygą, žinai, buvau mokyklos knygynėlin savo lėšomis nupirkęs. Bet už tai vos iš vietos neišlekiau. O, pas mus čia nelengva, vaikeli. Pagyvensi, tai pats pamatysi.
(Įeina Liucija su Ona nešinos kava.)
13.
LIUCIJA. Mes čia kavos išvirėme.
LABUTIS. Ačiū, ačiū, vaikeli. Tu mane visuomet palepini.
RIMVYDAS. Panele Liucija, aš norėčiau telefonu pakalbėti.
LIUCIJA. Prašau.
RIMVYDAS. Dėde, jeigu dar bus ne vėlu, aš jiems pranešiu, kad sutinku paimti ministeriją.
LABUTIS. Na ir bravo, vaikeli, bravo! Bent turėsime savo tikrą žmogų.
RIMVYDAS (Liucijai.) Galima?
LIUCIJA. Prašau. (Įleidžia Rimvydą į kabinetą.)
ONA (Labučiui.) Ministeris?!
LABUTIS. O, jis, vaikeli, gerą galvą turi. Ir doras, sąžiningas žmogus.
ONA. Dabar ir aš turėsiu nors vieną pažystamą ministerį. Juk kaimynai esame. Kaipgi. Drauge grybaudavome. Geras buvo berniokas, nėra ko apkalbėti...
LIUCIJA (Rimvydui, prie durų). Tik prašau paskubėti, ponas Arnai, nes kava atšals. (Sugrįžta prie Labučio.) Ir dėdė man nė žodžio, kad ketina parvažiuoti!
LABUTIS. Kad ir aš, vaikeli, nežinojau. Jis visai netikėtai. Kaip pėdas ant galvos. Jį mat parkvietė. Siūlo ministeriją. Bet jis iki šiol nė iš tolo. Tik dabar, po pasikalbėjimo su Lebertzonu, tartum dvasia iš dangaus ant jo būtų nusileidusi.
LIUCIJA (Onai.) Ten, rodosi, kažkas baldosi.
ONA. Gal ponas direktorius parsibaladojo. Mes tuojau pažiūrėsime. (Išeina.)
LABUTIS. Tai tėvo nėra namie?
LIUCIJA. Su ponu Velička išbėgo naujų ministerių sveikinti.
LABUTIS. Žinai, vaikeli, man tas ponas Velička nepatinka, nepatinka.
LIUCIJA. A, geriau nekalbėti, dėde.
LABUTIS. Jis ne mūsų žmogus, vaikeli, ne mūsų. – Ir pamotės nėra?
LIUCIJA. Belaukiant naujos valdžios ir jai nesisėdi namie. Tik siuva ir siuva.
LABUTIS. Gal būt ji ir neblogas žmogus... Bet vis delto, žinai, ir ji man kažkodel nelimpa prie širdies. O tas Velička, žinai... Ir prisirinko jų, tų Veličkų pas mus... Nei regėtų, nei girdėtų... Tartum muselių prie medaus... Ir vis toki geri tėvynės sūnūs, toki patriotai...
LIUCIJA. Ne patriotai, dėde, o iskariotai!
LABUTIS. Ką tu, vaikeli? Argi galima šitaip?
LIUCIJA. Taip, dėde, taip! Aš daug ką žinau. O, kad tu pamatytum, kas čia kartais darosi! Kaip jie prekiauja ta savo vadinamąja tėvynės meile, koki jie niekšai! Hu, aš tiesiog nebegaliu!..
LABUTIS. Liucija, nereikia taip žmonių apkalbėti, nereikia, vaikeli. Juk yra visokių. Ne visi vienodi.
LIUCIJA. Ne – sakyti, o tylėti, dėde, negražu! Tas Velička, ką jis iš mano tėvo padarė? Tu, dėde, nežinai, kas čia mūsų namuose dedasi. Čia iš kiekvienos kertelės žiūri į mus – melas, apgavystė, gėda, besąžiningumas!..
LABUTIS. Ką tu, vaikeli?.. Del Dievo...
LIUCIJA. Būna valandos, kad tėvas atsipeikėja, tampa geru žmogum, mylinčiu tėvu... Bet tai tik trumpos valandėlės, kurios, kaip saulė sušvinta ir vėl nugrimsta į tą purvą, papuoštą išoriniu spindėjimu...
LABUTIS. Liucija, tu jau perdaug, vaikeli...
LIUCIJA. Aš kentėjau, kentėjau, bet toliau nebegaliu, nebenoriu, dėde! Tu manai, kad visa tai (rodo aplink save) gryna sąžine įgyta? Kad panašiai gyventi galima iš tos algos, kurią mano tėvas gauna? Tai žinok dabar, dėde, kad visa tai yra melas, biaurus melas, kurį jie visi, kaip išmanydami, dengia lengvai įgyjamais pinigais!..
LABUTIS. Iš kur tu, vaikeli, čia man tokius baisius dalykus pasakoji?
LIUCIJA. O, aš ne tiek, dėde, dar žinau. Jie, tėvas ir Velička, moko mūsų Oną šnipinėti, sekti jų bendrą meilužę... Ir už tai jai dažnai atlygina netikrais pinigais... Cha cha... Valstybės ir visuomenės šulai!..
LABUTIS. Vaikeli, vaikeli, kokių tu man baisenybių čia prišnekėjai!..
LIUCIJA. Nors man ir gaila, dėde, tėvo... Bet aš... Dėde, dėde... (Apsikabina Labutį ir prisiglaudžia prie jo.)
LABUTIS. Tu mano mažytė... Mano lepūnėle... (Glosto ją.) Kodel gi tu man iki šiolei nepasiskundei?
LIUCIJA. Maniau, praeis tas pasiutimas... toji vakchanalija...
LABUTIS. Mes dabar bendromis pajėgomis suimsime tėvą. Jis geras žmogus. Tik nelaimė, kad toks nesavarankiškas, toks lengvatikis. (Pralinksmėjęs.) Gi mes dabar, Liucija, triumviratą sudarysime! Juk pas mus dabar Rimvydas bus! Tartum iš dangaus jį dabar čia Dievas mums atsiuntė...
LIUCIJA. Ach, aš ir užmiršau, kad ponas Rimvydas čionai... Dar galėjo išgirsti...
LABUTIS. Na, tai kas, vaikeli. Juk jis mūsų žmogus.
LIUCIJA. Vis delto. Nesmagu, kad tik atvažiavęs žmogus išgirstų apie tokį purvą. Ach, ir reikėjo man...
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kodėl Liucija sako „Ne patriotai, dėde, o iskariotai!“? Ką ji pasakoja dėdei apie tėvą ir Veličką?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Iskarijotas išdavė Kristų už pinigus, todėl Liucija taip vadina žmones, kurie „prekiauja ta savo vadinamąja tėvynės meile“. Ji pasakoja, kad namų turtas įgytas ne iš tėvo algos, o „lengvai įgyjamais pinigais“, kad tėvas su Velička moko Oną šnipinėti ir moka jai „netikrais pinigais“. Velička, jos žodžiais, sugadino tėvą, bet būna valandų, kai tėvas „atsipeikėja“. Ji viską išsipasakoja dėdei, ir Labutis nusprendžia tėvą gelbėti kartu su Rimvydu.
Rašiniui: TėvynėDora
2. Kokias pareigas Rimvydas sutinka užimti trečiajame veiksme?
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.