Patriotai53-55 psl. · apie 5 min.
Trečias veiksmas71% kūrinio
53 psl.

LABUTIS. Tai tėvo nėra namie?

LIUCIJA. Su ponu Velička išbėgo naujų ministerių sveikinti.

LABUTIS. Žinai, vaikeli, man tas ponas Velička nepatinka, nepatinka.

LIUCIJA. A, geriau nekalbėti, dėde.

LABUTIS. Jis ne mūsų žmogus, vaikeli, ne mūsų. – Ir pamotės nėra?

LIUCIJA. Belaukiant naujos valdžios ir jai nesisėdi namie. Tik siuva ir siuva.

LABUTIS. Gal būt ji ir neblogas žmogus... Bet vis delto, žinai, ir ji man kažkodel nelimpa prie širdies. O tas Velička, žinai... Ir prisirinko jų, tų Veličkų pas mus... Nei regėtų, nei girdėtų... Tartum muselių prie medaus... Ir vis toki geri tėvynės sūnūs, toki patriotai...

LIUCIJA. Ne patriotai, dėde, o iskariotai!

LABUTIS. Ką tu, vaikeli? Argi galima šitaip?

LIUCIJA. Taip, dėde, taip! Aš daug ką žinau. O, kad tu pamatytum, kas čia kartais darosi! Kaip jie prekiauja ta savo vadinamąja tėvynės meile, koki jie niekšai! Hu, aš tiesiog nebegaliu!..

LABUTIS. Liucija, nereikia taip žmonių apkalbėti, nereikia, vaikeli. Juk yra visokių. Ne visi vienodi.

LIUCIJA. Ne – sakyti, o tylėti, dėde, negražu! Tas Velička, ką jis iš mano tėvo padarė? Tu, dėde, nežinai, kas čia mūsų namuose dedasi. Čia iš kiekvienos kertelės žiūri į mus – melas, apgavystė, gėda, besąžiningumas!..

LABUTIS. Ką tu, vaikeli?.. Del Dievo...

LIUCIJA. Būna valandos, kad tėvas atsipeikėja, tampa geru žmogum, mylinčiu tėvu... Bet tai tik trumpos valandėlės, kurios, kaip saulė sušvinta ir vėl nugrimsta į tą purvą, papuoštą išoriniu spindėjimu...

LABUTIS. Liucija, tu jau perdaug, vaikeli...

54 psl.

LIUCIJA. Aš kentėjau, kentėjau, bet toliau nebegaliu, nebenoriu, dėde! Tu manai, kad visa tai (rodo aplink save) gryna sąžine įgyta? Kad panašiai gyventi galima iš tos algos, kurią mano tėvas gauna? Tai žinok dabar, dėde, kad visa tai yra melas, biaurus melas, kurį jie visi, kaip išmanydami, dengia lengvai įgyjamais pinigais!..

LABUTIS. Iš kur tu, vaikeli, čia man tokius baisius dalykus pasakoji?

LIUCIJA. O, aš ne tiek, dėde, dar žinau. Jie, tėvas ir Velička, moko mūsų Oną šnipinėti, sekti jų bendrą meilužę... Ir už tai jai dažnai atlygina netikrais pinigais... Cha cha... Valstybės ir visuomenės šulai!..

LABUTIS. Vaikeli, vaikeli, kokių tu man baisenybių čia prišnekėjai!..

LIUCIJA. Nors man ir gaila, dėde, tėvo... Bet aš... Dėde, dėde... (Apsikabina Labutį ir prisiglaudžia prie jo.)

LABUTIS. Tu mano mažytė... Mano lepūnėle... (Glosto ją.) Kodel gi tu man iki šiolei nepasiskundei?

LIUCIJA. Maniau, praeis tas pasiutimas... toji vakchanalija...

LABUTIS. Mes dabar bendromis pajėgomis suimsime tėvą. Jis geras žmogus. Tik nelaimė, kad toks nesavarankiškas, toks lengvatikis. (Pralinksmėjęs.) Gi mes dabar, Liucija, triumviratą sudarysime! Juk pas mus dabar Rimvydas bus! Tartum iš dangaus jį dabar čia Dievas mums atsiuntė...

LIUCIJA. Ach, aš ir užmiršau, kad ponas Rimvydas čionai... Dar galėjo išgirsti...

LABUTIS. Na, tai kas, vaikeli. Juk jis mūsų žmogus.

LIUCIJA. Vis delto. Nesmagu, kad tik atvažiavęs žmogus išgirstų apie tokį purvą. Ach, ir reikėjo man...

55 psl.

LABUTIS. Nors ir skaudu, Liucija, bet jeigu jau taip yra, tai nėra čia ko tylėti. Kai užsijautrina žaizda, ją reikia tuojau gydyti, padaryti operaciją. Taip. vaikeli. O Rimvydas, nors jis tau ir svetimas, bet už tai jis man artimas – tolimas mano giminė ir mano auklėtinis. (Kažkaip be galo švelniai ir linksmai.) Ot, Liucija... jeigu jūs... su Rimvydu... vienas kitą pamylėtumėte...

LIUCIJA (maloniai šypsodamasi.) Nesitikėjau, kad dėdė... gali tapti man... piršliu... Iš tikrųjų... Aš, tur būt, net nuraudau...

LABUTIS. Ot paguostumete man, seniui, širdį...

(Sugrįžta iš kabineto Rimvydas.)

14

RIMVYDAS. Atleiskite, kad taip ilgai. Fu, net sušilau besiderėdamas.

LABUTIS. Na, tai kaip, vaikeli?

RIMVYDAS. Galite pasveikinti – aš nuo šios valandos ministeris.

LABUTIS. Na, matai, Arnai, na matai... Tartum iš dangaus tu pas mus čia tokią valandą atsiradai... (Iškilmingai) „Rytojaus išvakarių“ knygos autorius ministeris!

LIUCIJA. Ką? Tamsta „Rytojaus išvakarių“ autorius?!

LABUTIS. Jis, jis, Liucija!

LIUCIJA (džiaugsmingai). Sveikinu!.. Sveikinu!.. Aš tikiu, visa širdimi tikiu, kad tamsta, būdamas ministeriu, vesi mus į tą gražų savo rytojų, kurio mes čia šiandie gyvename kaip ir liūdnas išvakares...

RIMVYDAS. Tamsta, panele Liucija, per daug man garbės teiki. (Žemai jai pasilenkia pridėjęs sau ranką prie krūtinės.)

LABUTIS. Mano pirmas prašymas į tave, ekscelencija, – tu jau, susimildamas, Arnuti, paklabink visus ten ministerius, o ypač švietimo, kad daugiau visi rūpintųsi mūsų jaunučiais piliečias, jų siela, kad duotų mums dvasinio peno... Nes, žinai, Arnai, tas futbolo spardymas gal ir neblogas daiktas, taip retkarčiais pasimankštyti... Bet vis delto, žinai, geriau jau siela negu raumenys...

RIMVYDAS (juokiasi). Gerai, gerai, dėde.

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kodėl Liucija sako „Ne patriotai, dėde, o iskariotai!“? Ką ji pasakoja dėdei apie tėvą ir Veličką?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Iskarijotas išdavė Kristų už pinigus, todėl Liucija taip vadina žmones, kurie „prekiauja ta savo vadinamąja tėvynės meile“. Ji pasakoja, kad namų turtas įgytas ne iš tėvo algos, o „lengvai įgyjamais pinigais“, kad tėvas su Velička moko Oną šnipinėti ir moka jai „netikrais pinigais“. Velička, jos žodžiais, sugadino tėvą, bet būna valandų, kai tėvas „atsipeikėja“. Ji viską išsipasakoja dėdei, ir Labutis nusprendžia tėvą gelbėti kartu su Rimvydu.

Rašiniui: TėvynėDora

2. Kokias pareigas Rimvydas sutinka užimti trečiajame veiksme?

Pasirink atsakymą

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.