LABUTIS. Nors ir skaudu, Liucija, bet jeigu jau taip yra, tai nėra čia ko tylėti. Kai užsijautrina žaizda, ją reikia tuojau gydyti, padaryti operaciją. Taip. vaikeli. O Rimvydas, nors jis tau ir svetimas, bet už tai jis man artimas – tolimas mano giminė ir mano auklėtinis. (Kažkaip be galo švelniai ir linksmai.) Ot, Liucija... jeigu jūs... su Rimvydu... vienas kitą pamylėtumėte...
LIUCIJA (maloniai šypsodamasi.) Nesitikėjau, kad dėdė... gali tapti man... piršliu... Iš tikrųjų... Aš, tur būt, net nuraudau...
LABUTIS. Ot paguostumete man, seniui, širdį...
(Sugrįžta iš kabineto Rimvydas.)
14
RIMVYDAS. Atleiskite, kad taip ilgai. Fu, net sušilau besiderėdamas.
LABUTIS. Na, tai kaip, vaikeli?
RIMVYDAS. Galite pasveikinti – aš nuo šios valandos ministeris.
LABUTIS. Na, matai, Arnai, na matai... Tartum iš dangaus tu pas mus čia tokią valandą atsiradai... (Iškilmingai) „Rytojaus išvakarių“ knygos autorius ministeris!
LIUCIJA. Ką? Tamsta „Rytojaus išvakarių“ autorius?!
LABUTIS. Jis, jis, Liucija!
LIUCIJA (džiaugsmingai). Sveikinu!.. Sveikinu!.. Aš tikiu, visa širdimi tikiu, kad tamsta, būdamas ministeriu, vesi mus į tą gražų savo rytojų, kurio mes čia šiandie gyvename kaip ir liūdnas išvakares...
RIMVYDAS. Tamsta, panele Liucija, per daug man garbės teiki. (Žemai jai pasilenkia pridėjęs sau ranką prie krūtinės.)
LABUTIS. Mano pirmas prašymas į tave, ekscelencija, – tu jau, susimildamas, Arnuti, paklabink visus ten ministerius, o ypač švietimo, kad daugiau visi rūpintųsi mūsų jaunučiais piliečias, jų siela, kad duotų mums dvasinio peno... Nes, žinai, Arnai, tas futbolo spardymas gal ir neblogas daiktas, taip retkarčiais pasimankštyti... Bet vis delto, žinai, geriau jau siela negu raumenys...
RIMVYDAS (juokiasi). Gerai, gerai, dėde.
LABUTIS. Juk, žiūrėk, ir tas pats Napoleonas, arba Goethe su Šilleriu... Juk jie to futbolo, tur būt, nespardė... Sako, buvę silpnučiai, o kokius darbus yra nuveikę...
RIMVYDAS. Na, ir juokdarys dėdė...
LABUTIS. Dabar žiūrėk, pas mus čia bulių, čia eržilų, čia jorkšyrų veislinių iš svetur pargabena. Žinoma, tas labai gerai, vaikeli. Bet kad tam dvasiniam penui, tai sielai, knygai nesiranda skatiko. O knyga, juk, taip sakant, gerina, na, pasakysiu, veislę tų pačių piliečių, kuriems reikalingi ir tie patys buliai, ir eržilai, ir jorkšyrai...
RIMVYDAS. Oi, nebegaliu, dėde... Panelė Liucija, prašau gelbėti mane... Nebeištversiu...
(Už durų pasigirsta Onos balsas ir verkdama įeina pati Ona.)
15
LIUCIJA. Ona, kas tau?
ONA (balsu bliaudama.) Ėė... Gi ji... Toji... Ėė...
LIUCIJA. Kas – ji?
ONA. Gi ponia visų direktorienė... Ėė...
LIUCIJA. Na!
ONA (vekšlendama.) Aš skaičiau... išsidėjusi savo pinigus... Ji įėjo į virtuvę ir... Ėė... (Vėl balsu ima verkti.)
LIUCIJA. Na, ką tu, kaip mažas vaikas? Pasakyk gi žmoniškai!
ONA. Įėjo į virtuvę ir... atėmė iš manęs pinigus... Sako, kad ji žinanti iš kur aš turiu tiek pinigų... Ir dar nemūsiškai keikdamosi... rėžė man į ausį... Ėė... (Rauda.)
LIUCIJA. Na, nurimk! Ką čia ašaros bepadės?
ONA. Ji sako, kad aš ir šiokia ir tokia... Ėė... Kaip tai galima, panele?.. Aš ir išpažintin vaikščioju ir poteriauju kasdien... Aš jai nedovanosiu!.. Kokią ji teisę turi taip piktažodžiauti? Aš jai terlę sudaužysiu!.. (Išbėga.)
LIUCIJA. Ona! Ona! Ach, atsiprašau, ponai. Aš turiu ją nuraminti. (Išeina.)
16
RIMVYDAS. Kas čia per komedijos, dėde?
LABUTIS. Komedijos! Kokios čia tau komedijos, vaikeli! Čia drama, liūdniausia drama, kurios mes čia tik atskirą, mažytį vaizdelį netikėtai pamatėme.
RIMVYDAS. Jeigu taip, tai labai liūdna, dėde. Ir tai visuomenės veikėjo, valstybės vyro šeimynoj!..
LABUTIS. Tai vis nuo raumenų, vaikeli. Tai vis vadinamasis sportas. Tik čia ne tą jaučio odos kamuolį spardo, o savo sielą, skriaudžiamą širdį... Taip, taip, vaikeli... Savo sielą, medžiaginės kultūros blizgučiais apdėtą...
RIMVYDAS. Dėdė mane gąsdini. Nejau ir panelė Liucija čia tokia pat?
LABUTIS. Ne, Arnai. Aš Liuciją visą laiką saugojau. Ji kaip gėlelė, kaip gražus žolynėlis, besiruošdama pražysti, dairosi saulės, šviesos... Mes ją pasiimsime iš čia, Arnai. Būtinai pasiimsime. Juk ji mano sesers dukrelė, našlaitėlė...
(Paskui Liuciją įeina Velička su Šereika.)
17
ŠEREIKA (linksmai). Ėė, gi čia svečių besama! Labuti, švogeri... (Sveikinasi su Labučiu.)
VELIČKA (priėjęs prie Rimvydo). Su kuo turiu garbės?
ŠEREIKA (žiūri į Rimvydą). A, ką aš matau! Ponas Rimvydas!
LABUTIS. Jis tartum iš dangaus pas mus...
ŠEREIKA. Tiek metų, tiek laiko! Na, sveikas, atsilankęs... (Kabinasi bučiuotis.) Petrai, tai mano kaimynas. Ėė, kaipgi. Iš užsienio parvyko. O čia mano geriausis prietelis, Velička Petras, departamento galva.
VELIČKA. Labai malonu. Iš universiteto?
ŠEREIKA (Veličkai). Jis jau,‘bra, vieną universitetą Rusijoj baigė. Dabar diplomatų akademijoj...
LIUCIJA. Gal būt į svečių kambarį? Prašau.
ŠEREIKA. Pala, Liucija! Mes čia su svečiais pasikieminėsime. Tu mums, Liucyte, parūpink visko, ko tik čia reikia.
LIUCIJA (išeidama). Kas čia tik bebus? Net gėda... (Išeina.)
ŠEREIKA. Taip sakant, atšvęsime rytojaus išvakares...
VELIČKA (piktai). Napoleonai!
ŠEREIKA. Ką?
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kokias pareigas Rimvydas sutinka užimti trečiajame veiksme?
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.