LABUTIS. Komedijos! Kokios čia tau komedijos, vaikeli! Čia drama, liūdniausia drama, kurios mes čia tik atskirą, mažytį vaizdelį netikėtai pamatėme.
RIMVYDAS. Jeigu taip, tai labai liūdna, dėde. Ir tai visuomenės veikėjo, valstybės vyro šeimynoj!..
LABUTIS. Tai vis nuo raumenų, vaikeli. Tai vis vadinamasis sportas. Tik čia ne tą jaučio odos kamuolį spardo, o savo sielą, skriaudžiamą širdį... Taip, taip, vaikeli... Savo sielą, medžiaginės kultūros blizgučiais apdėtą...
RIMVYDAS. Dėdė mane gąsdini. Nejau ir panelė Liucija čia tokia pat?
LABUTIS. Ne, Arnai. Aš Liuciją visą laiką saugojau. Ji kaip gėlelė, kaip gražus žolynėlis, besiruošdama pražysti, dairosi saulės, šviesos... Mes ją pasiimsime iš čia, Arnai. Būtinai pasiimsime. Juk ji mano sesers dukrelė, našlaitėlė...
(Paskui Liuciją įeina Velička su Šereika.)
17
ŠEREIKA (linksmai). Ėė, gi čia svečių besama! Labuti, švogeri... (Sveikinasi su Labučiu.)
VELIČKA (priėjęs prie Rimvydo). Su kuo turiu garbės?
ŠEREIKA (žiūri į Rimvydą). A, ką aš matau! Ponas Rimvydas!
LABUTIS. Jis tartum iš dangaus pas mus...
ŠEREIKA. Tiek metų, tiek laiko! Na, sveikas, atsilankęs... (Kabinasi bučiuotis.) Petrai, tai mano kaimynas. Ėė, kaipgi. Iš užsienio parvyko. O čia mano geriausis prietelis, Velička Petras, departamento galva.
VELIČKA. Labai malonu. Iš universiteto?
ŠEREIKA (Veličkai). Jis jau,‘bra, vieną universitetą Rusijoj baigė. Dabar diplomatų akademijoj...
LIUCIJA. Gal būt į svečių kambarį? Prašau.
ŠEREIKA. Pala, Liucija! Mes čia su svečiais pasikieminėsime. Tu mums, Liucyte, parūpink visko, ko tik čia reikia.
LIUCIJA (išeidama). Kas čia tik bebus? Net gėda... (Išeina.)
ŠEREIKA. Taip sakant, atšvęsime rytojaus išvakares...
VELIČKA (piktai). Napoleonai!
ŠEREIKA. Ką?
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.