LABUTIS. Komedijos! Kokios čia tau komedijos, vaikeli! Čia drama, liūdniausia drama, kurios mes čia tik atskirą, mažytį vaizdelį netikėtai pamatėme.
RIMVYDAS. Jeigu taip, tai labai liūdna, dėde. Ir tai visuomenės veikėjo, valstybės vyro šeimynoj!..
LABUTIS. Tai vis nuo raumenų, vaikeli. Tai vis vadinamasis sportas. Tik čia ne tą jaučio odos kamuolį spardo, o savo sielą, skriaudžiamą širdį... Taip, taip, vaikeli... Savo sielą, medžiaginės kultūros blizgučiais apdėtą...
RIMVYDAS. Dėdė mane gąsdini. Nejau ir panelė Liucija čia tokia pat?
LABUTIS. Ne, Arnai. Aš Liuciją visą laiką saugojau. Ji kaip gėlelė, kaip gražus žolynėlis, besiruošdama pražysti, dairosi saulės, šviesos... Mes ją pasiimsime iš čia, Arnai. Būtinai pasiimsime. Juk ji mano sesers dukrelė, našlaitėlė...
(Paskui Liuciją įeina Velička su Šereika.)
17
ŠEREIKA (linksmai). Ėė, gi čia svečių besama! Labuti, švogeri... (Sveikinasi su Labučiu.)
VELIČKA (priėjęs prie Rimvydo). Su kuo turiu garbės?
ŠEREIKA (žiūri į Rimvydą). A, ką aš matau! Ponas Rimvydas!
LABUTIS. Jis tartum iš dangaus pas mus...
ŠEREIKA. Tiek metų, tiek laiko! Na, sveikas, atsilankęs... (Kabinasi bučiuotis.) Petrai, tai mano kaimynas. Ėė, kaipgi. Iš užsienio parvyko. O čia mano geriausis prietelis, Velička Petras, departamento galva.
VELIČKA. Labai malonu. Iš universiteto?
ŠEREIKA (Veličkai). Jis jau,‘bra, vieną universitetą Rusijoj baigė. Dabar diplomatų akademijoj...
LIUCIJA. Gal būt į svečių kambarį? Prašau.
ŠEREIKA. Pala, Liucija! Mes čia su svečiais pasikieminėsime. Tu mums, Liucyte, parūpink visko, ko tik čia reikia.
LIUCIJA (išeidama). Kas čia tik bebus? Net gėda... (Išeina.)
ŠEREIKA. Taip sakant, atšvęsime rytojaus išvakares...
VELIČKA (piktai). Napoleonai!
ŠEREIKA. Ką?
VELIČKA. Tu vis man tą prakeiktą knygą primeni!
ŠEREIKA. Ėė, kokią knygą?
VELIČKA. Ogi „Rytojaus išvakarės“, kurią mes vieną sykį čia beekzukuodami net ponui Labučiui baimės privarėme.
ŠEREIKA. A, atsiprašau. Aš nenoromis. (Rimvydui.) Čia mat pas mus atsirado tokia knyga, kurioj, žinai, tokių dalykų pritepliota, kad aja jai...
RIMVYDAS. Tiesa? Aš irgi, rodosi, skaičiau tas „Rytojaus išvakares“, bet nieko ten baisaus neradau. Anaiptol – toj knygoj autorius taip vaizdžiai piešia šių dienų gyvenimo dumblą ir gražiai vaizduoja skaistų rytojų, kurio tiek visa žmonija, tiek kiekviena tauta, tiek ir kiekvienas atskiras individas turėtų trokšti ir siekti...
VELIČKA. Žinome mes tą rytojų! Tamsta, matau, esi dar jaunas, neprityręs, tai ir kalbi taip.
ŠEREIKA. Iš tikrųjų, ponas Rimvyde. Kai pagyvensi, tai pats pamatysi, kokie tie rašytojai akiplėšos. Prirašo tiesiog nebūtų dalykų. Skaitai ir stebiesi žmogus – tartum jie visa būtų matę ir girdėję... Kaip mane gyvą matai...
VELIČKA. Tai revoliucionieriai, buntovščikai!
RIMVYDAS (šypsosi). Iš tikrųjų?
VELIČKA. Žmonės be jokios etikos, be jokio susilaikymo! Jie žino tik griauti! Jiems nieko nėr šventa!
LABUTIS. Atsiprašau, gerbiamieji! Aš protestuoju prieš jūsų tokias kalbas!
VELIČKA. Jeigu mano būtų valia, aš jiems visiems užčiaupčiau burnas! Kaipgi. Imkime nors tą pačią mūsų tėvynę. Mes galvas už ją dedame, savo kraują liejame! Mes dieną ir naktį del jos dirbame, vargstame. Ir, žiūrėk, išlenda koks pasišiaušėlis ir terlioja tave laikraščiuose, drabsto purvais... O, visus juos už geležinių krotų, o tą „Rytojaus išvakarių“ autorių prie tačkos prirakinti!...
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.