Veikėjai.
Napoleonas Šereika, departamento vice direktorius.
Liuba Šereikienė, jo antroji žmona.
Liucija, Šereikos pirmosios žmonos duktė.
Petras Velička, direktorius.
Veličkienė, jo žmona.
Simas Labutis, senas mokytojas, Šereikos pirmosios žmonos brolis.
Henrikas Lebertzonas, atėjūnas.
Arnas Rimvydas, Labučio giminaitis, ministeris.
Ona, iš kaimo mergaitė, tarnaujanti pas Šereikus.
Atsitinka Šereikų namuose.
Pirmas veiksmas
Gražus svečių kambarys. Viskas nauja. Ant priešakinės sienos kabo vienas Lietuvos Kunigaikščių paveikslas. Durys – kairėj, scenos gilumoj ir dešinėj.
1.
ONA (laikydama rankoj didelį paveikslą). O kur šitą, ponia, pakabinsime?
ŠEREIKIENĖ. Aš pati nežinau. Liucija, kaip tau rodosi?
LIUCIJA (nuošaliau skaitydama knygą). Kas?
ŠEREIKIENĖ. Ar pakaks čia vieno kunigaikščio?
ONA. Pakaks. Ko čia nepakaks. Ir tas taip iš paniūrų žiūri. Tartum būtų kažko be galo susirūstinęs. Dievaži, ponia. Jeigu dar šitą čia pakabinsime...
ŠEREIKIENĖ. Jau, jau! Paleido liežuvį! – Tavęs niekas neklausia, tai ir tylėk!
ONA. Aš taip sau. Juk pinigų nereikia mokėti. Kas čia per bėdos, jei pasakiau.
ŠEREIKIENĖ (griežtai). Na, ar nenutylsi! Ot malūnas! (Eina prie Liucijos.) Tai kaip tu, Liucija, man patarsi? Juk aš gerai nežinau visų jūsų papročių.
LIUCIJA. Jau būtų laikas žinoti. Pagaliau, argi jau taip labai svarbu tie paveikslai? Juk iki šiol čia jų nė vieno nebuvo...
ŠEREIKIENĖ. Ach, kokia tu Liucija... Juk dabar tavo tėvas randasi tokioj aukštoj padėty... Pati turėtum suprasti...
ONA. Kaipgi. Dabar visi tai tik ir tedaro, kad žemai lenkiasi mūsų ponui. Dievaži.
ŠEREIKIENĖ. Jis dabar turi visiems duoti pavyzdį. Taigi mes ir nutarėm įsigyti nors du kunigaikščių paveikslus. Juk kiekvieno patrioto namuose jie randasi.
LIUCIJA. Cha cha... Patriotai!.. Cha cha...
ŠEREIKIENĖ. Na, kas čia dabar per juokas?
LIUCIJA. Vadinasi ir tamsta jau patriotė?
ŠEREIKIENĖ. Na, o tavo manymu, kas gi aš, jeigu ne patriotė? Ar aš neišmokau jūsiškai kalbėti?
LIUCIJA. Ona pasakys.
ONA. Ką, panele?
LIUCIJA. Kas tavo ponia – ar patriotė, ar?...
ONA. Gi ponia direktorienė. Ir dar neprasta, o visų direktorienė. Kaipgi. Niekas kitaip ir nevadina, kaip ponia visų direktorienė. Dievaži.
LIUCIJA. Cha cha... Ponia vice direktorienė!..
ŠEREIKIENĖ (prikaišiodama). Liucija!
ONA. O gal mūsų poną jau paskyrė patriotu būti? Bet aš dar nieko negirdėjau. Dievaži, nieko.
ŠEREIKIENĖ (sau). Ach, aš nebegaliu su ta kaimiete...
ONA. Jeigu iš tikrųjų taip yra, tai aš ponią galiu vadinti ir ponia patriotienė. Man nesunku. Dievaži, nesunku.
ŠEREIKIENĖ. Na, ar nenutylsi gi pagaliau! Ot tarataika...
ONA. Ką aš kalta, ponia, jeigu man niekas nepasakė. Juk man vistiek – ar ponia visų direktorienė, ar ponia patriotienė...
ŠEREIKIENĖ. Nešk greičiau šitą paveikslą į pono kabinetą ir eik į krautuvę!
ONA. Man nesunku. Ką liepiate, tą ir darau. Juk kaime pas mus nėra nei direktorių, nei patriotų. Labai aš žinau.
ŠEREIKIENĖ. Eik, eik, daug nekalbėjusi!
ONA. Še tau, kad nori – ir žodžio nebeduoda tarti. (Pasiima paveikslą ir ruošiasi eiti.) Juk mane ponas atvežė miestan ne tylėti, bet dirbti. (Šnairuodama į Šereikienę išeina.)
2.
ŠEREIKIENĖ. Fu, kokia biauri merga... Tartum visą kaimą ji ant savo pečių užsigriovusi laikytų...
LIUCIJA. Ji nuoširdžiai. Kaip tikras žemės vaikas. O mes, mat, vice direktoriai, patriotai... Cha cha...
ŠEREIKIENĖ. Liucija, ką tu?.. Juk aš už tave senesnė. Ir, be to, esu tau kaip ir motina. O tu tik ir žinai visą laiką šaipytis.
LIUCIJA (rimtai). Ką?! Prašyčiau truputį mandagiau! Aš ne Ona!
ŠEREIKIENĖ (susigriebusi). Aš ir vėl, tur būt, pavartojau ne vietoj žodį? Na, nepyk, Liucija, Aš nenorėjau.
LIUCIJA. Kaip ir motina! Žinai kas tamsta esi? Meilužė!
ŠEREIKIENĖ. Ką, ką tu pasakei?
LIUCIJA. Mano tėvo meilužė, vaidinanti teisėtos žmonos rolę.
ŠEREIKIENĖ. Vadinasi, tu žinai?
LIUCIJA. Taip, žinau.
ŠEREIKIENĖ. Juo geriau. Bent turėsiu dabar kam širdį išlieti. Tu manai, Liucija, kad man tai labai saldu be šliubo čia gyventi? Pirmiau dar šiaip taip buvo. Bet dabar, užėmus jam tokią aukštą padėti, turint reikalų su kunigais... Juk pati supranti...
LIUCIJA. Labai man rūpi. Darykite, kaip tik sau norite.
ŠEREIKIENĖ. Visai be reikalo, Liucija, manęs taip neapkenti. Juk, jeigu atvirai jau kalbėti, ar ne per mane tavo tėvas ėmė taip kilti? Senai jis čia buvo menkas valdininkėlis? Aš tik laimę jums atnešiau.
LIUCIJA. Gera laimė!
ŠEREIKIENĖ. Jūsų pasakymu, mums čia tik gervės pieno betrūksta.
LIUCIJA. Taip, pinigų tai kaip skiedrų mes turime, bet visko kito... Ach, ką ten veltui dar kalbėti...
ŠEREIKIENĖ. Kai yra pinigų ir visko kito atsiranda. Žiūrėk, kitos, kaip tu, tarnauja, kontorose džiūsta už keletą litų...
LIUCIJA. Aš, mat, kandidatė į ponias direktorienes. Kiek kartų bandžiau gauti tarnybą, tėvas vis pastoja kelią. Sako – gėda tarnauti.
ŠEREIKIENĖ. Ir džiaukis. O jeigu tu vis taip pat būsi su manim tokia, kaip dabar, ir aš galėsiu tau būti kitokia. Viskam yra ribos.
LIUCIJA. A, tamsta šitaip! Ponia vice direktorienė, trokštanti bažnyčios palaiminimo!
ŠEREIKIENĖ. Liucija, susimildama, neprikaišinėk man be reikalo mano padėties jūsų šeimynoj!
LIUCIJA. Patriotė, puošianti tėvynės meilę senų kunigaikščių paveikslais!
ŠEREIKIENĖ. Liucija, galubuška... Kam gi tu visą laiką taip prieš viską esi nusistačiusi, ką tik aš imu daryti? Sakau, kad pritruks man kantrybės! Tuomet pažinsi mane!
LIUCIJA. Cha cha... Čia dar trūksta Nukryžiuotojo. Pasikabinkite ir jį. Te visi mato, kad esate geri krikščionys, pavyzdingi katalikai...
ŠEREIKIENĖ. Na, susimildama, Liucija, o tai aš iš tikrųjų... susirūstinsiu!
LIUCIJA. Taip, taip! Nėra čia ko nekaltais avinėliais apsimesti! Tiesa visuomet geresnė už melą...
ŠEREIKIENĖ. Na ir ko tau pagaliau reikia iš manęs?!
LIUCIJA. Visi tie jūsų rūpinimaisi mieščionišku gerbūviu, išoriniu spindėjimu tiesiog smaugia mane! Aš žiūri į savo tėvą ir nebegaliu jo pažinti. Jis iš ramaus, sąžiningo žmogaus virto kažkokiu keistu patriotu, be paliovos kliedinčiu apie tūkstančius...
ŠEREIKIENĖ. Jeigu Dievas padeda, nebėgsi gi žmogus nuo turtų ir kitų gerybių, kurias jis tau maloniai teikia?
LIUCIJA. Dievas! Cha cha, geras jūsų Dievas, nėra ko kalbėti! (Eina prie lango ir atsigrįžusi į publiką liūdnai susisieloja.) Ach, mamyte, ką tu pasakytum, jeigu, atėjusi iš kapo, pamatytum, kas čia dabar pas mus dedasi?... (Užsiima rankomis veidą.)
ŠEREIKIENĖ. Visai be reikalo, Liucija, drumsti mirusiems ramybę.
LIUCIJA. O ką, baugu?
ŠEREIKIENĖ. Tau, matyti, labai skaudu, kad aš neteisėtu būdu laikau užėmusi tavo motinos vietą...
LIUCIJA. Na, jeigu ir taip. Juk Dievas geras, o žmonės nežino, kas ten tavo širdy dedasi.
(Girdėti skambutis.)
ŠEREIKIENĖ. Skambina?
LIUCIJA. Dar ir kaip. Tartum vejamas. (Įleidžia tėvą.)
3.
ŠEREIKA (gyvai ir linksmai.) Ach, kad jūs žinotumėte!.. Sakau jau, kai žmogui sekasi, tai ir su kaupu... (Linksmai vaikščioja rankas betrindamas.) Taip viskas tartum sviestu patepta.... Ėch, mano mielos, kaip viskas puiku, kaip gerai pasaulis Dievo surėdytas... Tik gyvenk ir džiaukis... Žengi žmogus, o širdy tau tartum šimtas muzikantų maršą rėžia...
ŠEREIKIENĖ. Ką gi tu vienas džiaugiesi?
ŠEREIKA. Pala, pala! Ot, rodosi, kad kojomis žemės nesieki... Ir taip, ėė, platu, erdva!..
ŠEREIKIENĖ. Na, iš tikrųjų, koks tu... Kas gi čia dabar...
ŠEREIKA. Rodosi, visą pasaulį apglobtum ir, ėė, bučiuotum jį, glamonėtum... Ėchva!.. (Kažkaip linksmai apsisuka ant vienos kojos.)
ŠEREIKIENĖ. Na, susimildamas... Ar įsigėrei ar ką?.. Kas čia dabar per šposai?
ŠEREIKA. Aš išsigert tai išsigėriau. Kaip sako, gerk, tik proto nepamesk. O kad aš proto nepamečiau, šit jum įrodymas. (Krapštosi kišenėse.) Pamatysite, ką aš padariau.
ŠEREIKIENĖ. Na, na! Nesikrapštyk gi, kaip višta!
ŠEREIKA. Pala, pala. Šit... (Rodo glėbį pinigų.) Dvidešimts tūkstančių! Ėė... Uždirbau...
ŠEREIKIENĖ. Iš tikrųjų? (Patenkinta atsisėda.) Taip ir sakyk!
ŠEREIKA (mušdamasis į krūtinę). Dvidešimts tūkstančių, kaip mane gyvą matai... O paskum po šlakelį išmetėme – ir kas man ką padarys?..
LIUCIJA (visą laiką nuošaliau sėdėjusi su knyga). Na, žinoma. Daugiau nieko ir nebežino, kaip vien tik tūkstančius ir išsigerti. Ė... (Demonstratyviai išeina.)
4.
ŠEREIKA. Liucija, kur tu?
ŠEREIKIENĖ. Ji šiandie kaip musės įkąsta. Neliesk jos. – Tikrai – dvidešimts?
ŠEREIKA. Dvidešimts! (Rodo.) A, Liuba?
ŠEREIKIENĖ. Parodyk. Aš patikrinsiu.
ŠEREIKA (vikriai slėpdamas pinigus). Ėė, aš jau pats kelis sykius patikrinau... Pinigą bra, reikia stipriai laikyti... O tai jis tau – fuit ir – baba...
ŠEREIKIENĖ. Tu pas mane didvyris... Ponas vice direktorius...
ŠEREIKA. O tu ką manai! O, dabar aš – hėhė...
ŠEREIKIENĖ. Ne veltui tave Napoleonu pakrikštijo.
ŠEREIKA. Iš tikrųjų, Liuba... Aš – Nepoleonas! (Juokiasi.)
ŠEREIKIENĖ (irgi juokiasi). Cha cha...
ŠEREIKA (rimtai). Tik dabar, Liuba, reikia žiūrėti, kad pas mus viskas būtų, ėė, pavyzdinga, dora. Priešų visuomet nestinga. O ypač, kai žmogus plačiau imi veikti, dirbti tėvynės labui...
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kodėl Šereikienė nori pakabinti kunigaikščių paveikslus?
Rašiniui: TėvynėMelas ir tiesa
2. Kokias pareigas, pagal veikėjų sąrašą, eina Napoleonas Šereika?
3. Kiek pinigų Šereika parneša namo ir rodo žmonai pirmajame veiksme?
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.