LIUCIJA. Taip, taip! Nėra čia ko nekaltais avinėliais apsimesti! Tiesa visuomet geresnė už melą...
ŠEREIKIENĖ. Na ir ko tau pagaliau reikia iš manęs?!
LIUCIJA. Visi tie jūsų rūpinimaisi mieščionišku gerbūviu, išoriniu spindėjimu tiesiog smaugia mane! Aš žiūri į savo tėvą ir nebegaliu jo pažinti. Jis iš ramaus, sąžiningo žmogaus virto kažkokiu keistu patriotu, be paliovos kliedinčiu apie tūkstančius...
ŠEREIKIENĖ. Jeigu Dievas padeda, nebėgsi gi žmogus nuo turtų ir kitų gerybių, kurias jis tau maloniai teikia?
LIUCIJA. Dievas! Cha cha, geras jūsų Dievas, nėra ko kalbėti! (Eina prie lango ir atsigrįžusi į publiką liūdnai susisieloja.) Ach, mamyte, ką tu pasakytum, jeigu, atėjusi iš kapo, pamatytum, kas čia dabar pas mus dedasi?... (Užsiima rankomis veidą.)
ŠEREIKIENĖ. Visai be reikalo, Liucija, drumsti mirusiems ramybę.
LIUCIJA. O ką, baugu?
ŠEREIKIENĖ. Tau, matyti, labai skaudu, kad aš neteisėtu būdu laikau užėmusi tavo motinos vietą...
LIUCIJA. Na, jeigu ir taip. Juk Dievas geras, o žmonės nežino, kas ten tavo širdy dedasi.
(Girdėti skambutis.)
ŠEREIKIENĖ. Skambina?
LIUCIJA. Dar ir kaip. Tartum vejamas. (Įleidžia tėvą.)
3.
ŠEREIKA (gyvai ir linksmai.) Ach, kad jūs žinotumėte!.. Sakau jau, kai žmogui sekasi, tai ir su kaupu... (Linksmai vaikščioja rankas betrindamas.) Taip viskas tartum sviestu patepta.... Ėch, mano mielos, kaip viskas puiku, kaip gerai pasaulis Dievo surėdytas... Tik gyvenk ir džiaukis... Žengi žmogus, o širdy tau tartum šimtas muzikantų maršą rėžia...
ŠEREIKIENĖ. Ką gi tu vienas džiaugiesi?
ŠEREIKA. Pala, pala! Ot, rodosi, kad kojomis žemės nesieki... Ir taip, ėė, platu, erdva!..
ŠEREIKIENĖ. Na, iš tikrųjų, koks tu... Kas gi čia dabar...
ŠEREIKA. Rodosi, visą pasaulį apglobtum ir, ėė, bučiuotum jį, glamonėtum... Ėchva!.. (Kažkaip linksmai apsisuka ant vienos kojos.)
ŠEREIKIENĖ. Na, susimildamas... Ar įsigėrei ar ką?.. Kas čia dabar per šposai?
ŠEREIKA. Aš išsigert tai išsigėriau. Kaip sako, gerk, tik proto nepamesk. O kad aš proto nepamečiau, šit jum įrodymas. (Krapštosi kišenėse.) Pamatysite, ką aš padariau.
ŠEREIKIENĖ. Na, na! Nesikrapštyk gi, kaip višta!
ŠEREIKA. Pala, pala. Šit... (Rodo glėbį pinigų.) Dvidešimts tūkstančių! Ėė... Uždirbau...
ŠEREIKIENĖ. Iš tikrųjų? (Patenkinta atsisėda.) Taip ir sakyk!
ŠEREIKA (mušdamasis į krūtinę). Dvidešimts tūkstančių, kaip mane gyvą matai... O paskum po šlakelį išmetėme – ir kas man ką padarys?..
LIUCIJA (visą laiką nuošaliau sėdėjusi su knyga). Na, žinoma. Daugiau nieko ir nebežino, kaip vien tik tūkstančius ir išsigerti. Ė... (Demonstratyviai išeina.)
4.
ŠEREIKA. Liucija, kur tu?
ŠEREIKIENĖ. Ji šiandie kaip musės įkąsta. Neliesk jos. – Tikrai – dvidešimts?
ŠEREIKA. Dvidešimts! (Rodo.) A, Liuba?
ŠEREIKIENĖ. Parodyk. Aš patikrinsiu.
ŠEREIKA (vikriai slėpdamas pinigus). Ėė, aš jau pats kelis sykius patikrinau... Pinigą bra, reikia stipriai laikyti... O tai jis tau – fuit ir – baba...
ŠEREIKIENĖ. Tu pas mane didvyris... Ponas vice direktorius...
ŠEREIKA. O tu ką manai! O, dabar aš – hėhė...
ŠEREIKIENĖ. Ne veltui tave Napoleonu pakrikštijo.
ŠEREIKA. Iš tikrųjų, Liuba... Aš – Nepoleonas! (Juokiasi.)
ŠEREIKIENĖ (irgi juokiasi). Cha cha...
ŠEREIKA (rimtai). Tik dabar, Liuba, reikia žiūrėti, kad pas mus viskas būtų, ėė, pavyzdinga, dora. Priešų visuomet nestinga. O ypač, kai žmogus plačiau imi veikti, dirbti tėvynės labui...
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kodėl Šereikienė nori pakabinti kunigaikščių paveikslus?
Rašiniui: TėvynėMelas ir tiesa
2. Kiek pinigų Šereika parneša namo ir rodo žmonai pirmajame veiksme?
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.