ŠEREIKA. Rodosi, visą pasaulį apglobtum ir, ėė, bučiuotum jį, glamonėtum... Ėchva!.. (Kažkaip linksmai apsisuka ant vienos kojos.)
ŠEREIKIENĖ. Na, susimildamas... Ar įsigėrei ar ką?.. Kas čia dabar per šposai?
ŠEREIKA. Aš išsigert tai išsigėriau. Kaip sako, gerk, tik proto nepamesk. O kad aš proto nepamečiau, šit jum įrodymas. (Krapštosi kišenėse.) Pamatysite, ką aš padariau.
ŠEREIKIENĖ. Na, na! Nesikrapštyk gi, kaip višta!
ŠEREIKA. Pala, pala. Šit... (Rodo glėbį pinigų.) Dvidešimts tūkstančių! Ėė... Uždirbau...
ŠEREIKIENĖ. Iš tikrųjų? (Patenkinta atsisėda.) Taip ir sakyk!
ŠEREIKA (mušdamasis į krūtinę). Dvidešimts tūkstančių, kaip mane gyvą matai... O paskum po šlakelį išmetėme – ir kas man ką padarys?..
LIUCIJA (visą laiką nuošaliau sėdėjusi su knyga). Na, žinoma. Daugiau nieko ir nebežino, kaip vien tik tūkstančius ir išsigerti. Ė... (Demonstratyviai išeina.)
4.
ŠEREIKA. Liucija, kur tu?
ŠEREIKIENĖ. Ji šiandie kaip musės įkąsta. Neliesk jos. – Tikrai – dvidešimts?
ŠEREIKA. Dvidešimts! (Rodo.) A, Liuba?
ŠEREIKIENĖ. Parodyk. Aš patikrinsiu.
ŠEREIKA (vikriai slėpdamas pinigus). Ėė, aš jau pats kelis sykius patikrinau... Pinigą bra, reikia stipriai laikyti... O tai jis tau – fuit ir – baba...
ŠEREIKIENĖ. Tu pas mane didvyris... Ponas vice direktorius...
ŠEREIKA. O tu ką manai! O, dabar aš – hėhė...
ŠEREIKIENĖ. Ne veltui tave Napoleonu pakrikštijo.
ŠEREIKA. Iš tikrųjų, Liuba... Aš – Nepoleonas! (Juokiasi.)
ŠEREIKIENĖ (irgi juokiasi). Cha cha...
ŠEREIKA (rimtai). Tik dabar, Liuba, reikia žiūrėti, kad pas mus viskas būtų, ėė, pavyzdinga, dora. Priešų visuomet nestinga. O ypač, kai žmogus plačiau imi veikti, dirbti tėvynės labui...
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kodėl Šereikienė nori pakabinti kunigaikščių paveikslus?
Rašiniui: TėvynėMelas ir tiesa
2. Kiek pinigų Šereika parneša namo ir rodo žmonai pirmajame veiksme?
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.